Verkiant reiktų jauno režisieriaus, kuris galėtų sudominti teatru moksleivius, o gal ir perimtų vadovavimą Liaudies teatrui (dabar jau, regis, nebe Liaudies, o Rokiškio KC), kuris treti metai gyvuoja be oficialaus režisieriaus. Bet čia jau kita tema, į kurią per šventes gal geriau nesigilinti, todėl grįžkime prie festivalyje parodytų spektaklių.
Kauno Valstybinio muzikinio teatro „Aida“ (ne ta klasikinė G. Verdi, o Eltono Johno miuziklas) buvo gera, graži, su daug šviesų ir neprastais dainininkais, žiūrovų pilna salė be tų kelių priekinių išardytų eilių. Gražus žaisliukas, ir tiek.
Kas kita Šiaulių dramos teatro „Skraidantis Travolta“. Rimtas, gilus, užkabinantis, jau pastebėtas ir kritikų – Severinas Norgaila šiemet pirmasis iš šiauliškių gavo auksinį scenos kryžių už geriausią vyro vaidmenį.. Kadangi spektaklis pasakoja apie kaimo gyvenimą, labai tiko ir buvusiai tikslinei festivalio auditorijai. Beje, spektaklį kūrė latvių menininkų komanda: režisierius Toms Treinis, dramaturgas Artūrs Dicis ir kiti. Naujoji latvių teatro režisierių karta atrodo visai simpatiškai. Jau anksčiau ir mūsų festivalyje matėme Maros Kimelės Klaipėdos dramos teatre režisuotus A. Strindbergo „Tėvą“ ir Ž. Anujo „Antigonę“, o kur dar visame pasaulyje garsus Alvis Hermanis, Valteris Sylis (Rokiškyje matėme jo „Barikadas“, pastatytas NADT), Elmaras Senkovas, taip pat statęs spektaklius Lietuvoje. Versti latvių romanai, tokie kaip Noros Ikstenios „Motinos pienas“ ar Andrio Kalnozolo „Mane vadina kalendorium“, patenka tarp skaitomiausių, tad latvių kultūra tikrai nebėra mums nepažįstama. Po „Skraidančio Travoltos“ norisi tikėtis, jog tai ne paskutinis susitikimas su latvių dramaturgija ir režisūra.
Keistuolių teatrą Rokiškyje mėgsta. Jie daug kartų tapo festivalio laureatais ne tik spektaklių vaikams kategorijoje, bet ir laimėjo pagrindinį festivalio prizą, žiūrovų simpatijų prizą, kitų įvairių apdovanojimų. Todėl buvo keista matyti, kad į jų spektaklį susirinko vos apie pusę salės žiūrovų. Kas nutiko? Keičiasi teatro lankytojų skoniai? Keistuolių žiūrovas paseno ar išvažiavo į didesnius miestus? O gal patys Keistuoliai taip pasikeitė, kad Rokiškio žiūrovas nespėja paskui teatro pokyčius? Spektaklis „Labanakt, mama“ (rež. Ieva Stundžytė) Vilniuje žiūrovų mėgstamas, lankomas, o nemažai daliai rokiškėnų sukėlė šiokį tokį nusivylimą. Kaip, beje, ir pernai rodyta „Muzika 2“ (rež. Justas Tertelis). Taip, „Keistuoliai“ tikrai nebėra tik žaviabalsiai muzikalūs jaunuoliai, energingai besidžiaugiantys gyvenimu, jie nevengia skaudžių, dramatiškų temų, bando būti sunkesni ir aštresni. Ir ne visada būna išgirstami. Deja.
Bet vaikams jie vis dar, ko gero, geriausi. Kolegė iš Pandėlio, žiūrėjusi Aido Giniočio režisuotą „Joną kareivį“, džiaugėsi nė pati nesitikėjusi, jog jos keturmetis anūkas taip gyvai ir džiugiai reaguos į šį spektaklį, atskiras aktorių frazes bei dainas.
Ieško savo ryšio su žiūrovais ir jaunesnieji Keistuolių kolegos bei auklėtiniai „Atviro rato“ teatras. Jie atvežė Justo Tertelio monospektaklį „PRAeis“. Šis irgi buvo žodingas, daug ir atvirai pasakojantis apie teatrą, požiūrį į jį iš vidaus. Tiems, kas labai mėgsta teatrą, nuolat sukiojasi jame, patiko. Kitiems – įvairiai.
Atidesnis skaitytojas paklaus: o kur stebuklai? O stebuklus kartais tiesiog nustoji matyti. Pirmoji festivalio savaitė jų pažėrė tiek, kad akys priprato ir siela nebe tokia alkana. Man stebuklas, kad net nežinodamas, kokį spektaklį pamatysi, gali atspėti, koks teatras šiandien vaidina. Taip, kiekvienas teatras turi savo specifinį žiūrovą. Net kolegė prieš vakarykštį Oskaro Koršunovo spektaklį nusistebėjo, kad šįkart sutiko labai daug pažįstamų, kurių nematė kituose spektakliuose.
Bet apie OKT spektaklį – kitą savaitę.