Žada, kad užsidės karūnas ir viskas bus gerai
Šiandien Rokiškis beveik susitaikė su pertvarkomis. Pernykštės audros dėl vardo ir vietos viešumoje aprimo. Nuo kitų mokslo metų J. Tumo-Vaižganto gimnazijos nebeliks – visi gimnazistai ir mokytojai persikelia į „Romuvos“ padalinį ir tampa „Romuvos“ gimnazija. Dėl to pernai buvo neregėti srautai tekstų, prašymų, bandymų valdančiuosius atvesti į protą norint išsaugoti gimnaziją istoriniame pastate. Čia ją baigė tūkstančiai rokiškėnų, visai Lietuvai ir pasauliui žinomi mokslininkai, menininkai, politikai, verslininkai, visuomenės veikėjai. Jų tiek daug, kad kelių pavardžių minėjimas būtų beprasmiškas. Šiandien išspręstas ir J. Tumo-Vaižganto vardo išsaugojimas. Jį perima į Senuosius rūmus persikelianti Senamiesčio progimnazija. Jos direktorė Saulė Kazinavičienė juokavo, kad „užsidės karūnas ir viskas bus gerai“ – kruopščiai puoselėtos tradicijos, nuotraukos, vitražai, paminklas bus išsaugoti.
Patalpas skyrė grafas
„Dar 1918 metais Rokiškio parapijos klebono Martyno Jankausko rūpesčiu buvo įsteigta gimnazija, kurią išlaikė „Saulės“ draugija. Rokiškio grafas Jonas Pšezdzieckis gimnazijai skyrė patalpas aikštės ir Vytauto gatvės kampe stovėjusiame name. Pirmame aukšte buvo įkurtos parduotuvės, antrame – gimnazijos patalpos, klasės jose buvo nedidelės, o vidiniame kieme buvo pastatyti gimnastikos įrengimai ir vedamos gimnastikos pamokos. Nuo pat mokyklos atidarymo joje dirbo geriausi mokytojai – dailininkas J. Vienožinskis, knygnešys, pedagogas J. Petrulis, Steigiamojo Seimo narys A. Purėnas, Rokiškio bažnyčios vargonininkas M. Milaknis, prancūzų ir vokiečių kalbas dėstė mokytojai ne lietuviai“, – skelbiama Rokiškio krašto muziejaus archyvuose.
Rokiškėnai išsilavinimą galėjo įgyti savo krašte
Nors oficialiuose raštuose mokykla jau nuo pat 1918 metų buvo vadinama gimnazija, tačiau oficialų gimnazijos statusą ji gavo 1920 metais. Nuo 1922-ųjų Rokiškio gimnaziją perėmė Švietimo ministerija, gimnazija tapo valstybine. 1923-iaisiais liepos mėnesį Švietimo ministerija pranešė apie leidimą nuo rudens Rokiškio gimnazijai atidaryti VII klasę, o tai reiškė, kad pirmą kartą istorijoje rokiškėnai vidurinį išsilavinimą galėjo įgyti savo krašte. Didėjant mokinių skaičiui, buvo įvesta antra pamaina – dalis mokinių mokėsi rytinėje, dalis – popietinėje pamainoje, atsirado ir tautinė mokinių įvairovė: gimnazijoje pradėjo mokytis 3 žydų mergaitės, 6 ne Lietuvos piliečiai. Augant besimokančiųjų skaičiui, teko ieškoti naujų patalpų – gimnazijai buvo išskirtas medinis namas aikštės ir Kauno gatvių kampe. Pertraukų metu mokytojai vaikščiojo iš vienų patalpų į kitas. Mokinių skaičiui augant ir toliau, 1929-aisiais gimnazija patalpas nuomojo net keturiose vietose – be jau ankstesnių pastatų, buvo nuomojami du namai Vilniaus gatvėje.
Paminklas atlaikė visas negandas
Po pamokų gimnazistai lavinosi aušrininkų, ateitininkų, skautų kuopelėse. Buvo organizuojamos piešinių parodos, rengiami „koncertai-spektakliai“, gegužinės ir vieši vakarai, skaitomos paskaitos. 1923-iaisiais vykusi paskaita „Kam žmogus gyvena“, kurią vedė į gimnaziją atvykęs filosofas, rašytojas, visuomenės veikėjas Vilhelmas Storosta-Vydūnas.
1930 metais skirta lėšų gimnazijos rūmų statybai, o po metų juose jau pradėjo mokytis gimnazistai. Iškilmingas rūmų pašventinimas įvyko tų metų spalio 6 d. 1933 metais mirus Juozui Tumui-Vaižgantui, po mėnesio Lietuvos vyriausybė nutarė gimnaziją, tuomet vienintelę apskrityje, pavadinti J. Tumo-Vaižganto gimnazija, o minint 4-ąsias jo mirties metines šalia gimnazijos buvo atidengtas ir pašventintas jam skirtas paminklas. Jis atlaikė visas negandas, sovietinę okupaciją ir dabar jau stovės šalia progimnazijos.
Sovietmečiu gimnazija nežinia už kokius nuopelnus buvo pavadinta Edvardo Tičkaus vardu, o gimnazijos vardą atgavo Nepriklausomybės laikais.
Aš mokiausi, kai buvo daug prievartos
Arvydas Bagdonas, kraštietis, 52 laidos atstovas
Aišku, liūdna, bet to nesureikšminu. Procesas turi vykti. Tik prie Kairo Cheopso piramidė stovi visą laiką. Ir ta jau nugairinta.
Aš mokiausi, kai buvo daug prievartos – medaliai, vėliavėlės, spaliukai, demonstracijos. Džiaugiuosi, kad dabar taip nėra. O mano laikais net svečių iš Maskvos atvažiuodavo. Atsimenu, kai Smuškevičiui paminklą atidengė, turėjome ten stovėti, ir aš labai sušalau. Mokytojai buvo puikūs. Bet tai supratau vėliau, o mokykloje nelabai juos mylėjau, ignoravau kai kuriuos. Auklėtoja Pugžlienė labai mane prisimindavo. Gal, kad pirmam suole sėdėjau, gal kad ir tada buvau klasėje klounas, humoro niekada man nestigo. Tai mano stiprioji pusė.
Neda Letukytė, buvusi gimnazijos mokinė
Sentimentų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijai jaučiu pirmiausia dėl to, kad čia mokydamasi turėjau tiek daug žavių progų kurti mokyklą su visa jos bendruomene, o tokiu būdu – ir pažinti save. Prisimenu vieną pirmųjų savo interviu su mokyklos vitražų autoriumi: nežinojau, kad ateityje dažnai atsigręšiu į Lietuvos menininkus ir rengsiu ilgus, prasmingus pokalbius su jais. Nežinojau, kad, mokyklos rūsyje atrakinusi mokyklinių renginių scenarijų rašymo ir organizavimo įgūdį, kada nors jį nešiuosi į Lietuvos mastu svarbių renginių užkulisius, kuriuose prisiminsiu tas pačias pamokas, kurias į galvą įsidėjau dar gimnazijoje. Nežinojau ir to, kad mano, tada dar mokinės, atkaklus ruošimasis įvairiems konkursams ir olimpiadoms padovanos nuostabią dovaną: supratimą, kad nuoširdus darbas ir atsakomybė žmogų atveda į tikslą.
Patikėkite – tai ne skambūs žodžiai
Jolanta Augulienė, Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Pirmiausia tai yra mano mokykla. Aš ją baigiau, joje dirbu. Čia gera. Manau, ne vienas pritars, kad čia tarsi tvyro ,,Vaižganto tauri dvasia“, mokyklos himno žodžiais tariant. Patikėkite – tai ne skambūs žodžiai. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi mokiniais, kurie čia mokėsi ir mokosi, nes jie myli mokyklą, jiems svarbios senosios tradicijos. Viena iš jų – abiturientų šimtadienio spektaklis. Ir tai ne prievarta. Patys dvyliktokai jau nuo rudens pradeda klausinėti, ką statysime. Gera matyti klausiančias akis.
Daugiau „Gimtajame…“
