Prieš beveik 800 metų socialinių tinklų nebuvo, tai niekas anuomet net tokių reikšmingų įvykių kaip Mindaugo karūnavimas nenufotografavo, nenupaišė ir į jokius tinklus neįkėlė. Todėl istorinė atmintis dar painesnis dalykas negu žmogiškoji. Edvardas Gudavičius išskaitė ir apskaičiavo, kad tai galėjo įvykti liepos 6 d. Rygoje. Arba birželio 29 d. – dėl to E. Gudavičius nebuvo visai tikras. Dėl Rygos irgi daug kas abejoja. Architektūros istorikai spėja, kad tai galėjo įvykti pirmojoje Vilniaus katedroje, nors paties Vilniaus tuo metu dar nebuvo (jis paminėtas tik po 70 metų). Arba Latavos pilyje, stovėjusioje ant Palatavio piliakalnio (Anykščių rajone), kaip teigia kitas istorikas Tomas Baranauskas. Arba Naugarduko pilyje, kaip sako kai kurie baltarusių istorikai. Žiūri dabar Mindaugas į mus iš anapus ir šaiposi tokias sumaištis protuose sukėlęs. Ir gyvas būdamas mėgo jis kelti tas sumaištis.
Ar tai priežastis abejoti Mindaugo karūnavimo šventės prasmingumu? Istorikui gal taip, nes jis, istorikas, ne šios dienos šventėm gyvena. Ir net jei iš tikrųjų Liepos 6-osios šventimas yra tam tikras Lietuvos Valstybės „projektas“ ar „užsakymas“, jis gražus, telkiantis tautą ne tik čia, Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Istorikas Giedrius Kujelis, su kuriuo šnekėjomės prieš Mindaugines, sako, jog dar daug paslapčių slepia Livonijos ir Vokiečių ordinų archyvai, kurių studijos gali ne tik Mindaugo karūnavimo datą bei vietą patikslinti, bet ir pirmojo Rokiškio paminėjimo metus nukelti į ankstesnius laikus. Ir mūsų istorinė atmintis, istorinė bendruomenės savivoka prasiplėstų. Kaip prasiplėtė anuomet vienam (!) S. Daukantui be jokių istorijos institutų ir ministerijos stipendijų 15 metų pasėdėjus Petrapilyje prie Lietuvos Metrikos.
Bet aš čia apie labai dideles sąvokas – istorinę atmintį, tautos savimonę, betgi atmintis veikia ir mažus dalykus. Tarkim, mūsų aplinką. Kad ir daugiabučių namų laiptines. Panašiai tuo pačiu metu, prieš 40–50 metų, pastatytų namų Vilniuje ir Rokiškyje jos skiriasi. Vilniškės, kad ir švarios, net su vienu kitu augalėliu vazone, bet kažkokios liūdnos, ne naminės, be dvasios ir nuotaikos. Nesakau, visokių yra, bet dauguma kaip tik tokios. O Rokiškio laiptinės linksmesnės, nuotaikingesnės, švaresnės, kažkaip „namiškesnės“. Kodėl? Gal todėl, kad čia gyvenantys nesistengia ar neįstengia pamiršti, kaip gyveno namie, kaime ar miestelyje, kur viskas sava, viskas rūpi. O ir tie vaikystės namai dar labai arti, čia pat, mažne kas savaitę lankomi, palaikomi ir palaikantys būtį ir buitį – kasdienybę. O didesniame mieste, nutolus nuo gimtųjų vietų, jos nustoja palaikyti žmogų ir išlaisvina nuo atminties, užimdamos protą ir jausmus šios dienos rūpesčiais, rytojumi. Nuo to atmintis, vidinė tvarka, darna pamažu nyksta. O su ja ir išorinė, nukreipta į aplinką. Kažkada poetas Marcelijus Martinaitis išsiardė savo gimtąjį namą, persivežė į Vilnių, pasistatė ir tuo labai džiaugėsi, kad tai vienas didžiausių gyvenimo darbų, suteikęs prasmę pačiam gyvenimui.
Gal gyventi tik čia ir dabar truputį nedora?
