Žmonės skundžiasi, kad neturi jėgų, kad gyvulių jiems nereikia, o viską jie gali įsigyti… parduotuvėje. Prieš dvidešimtį metų juokėmės iš tokių žmonių, manančių, kad viskas gaminama parduotuvėje. Tačiau visa tai atėjo ir pas mus.
Taip buvo ir kaime, kur pernai pardavė paskutinę karvę, kur nesimatė ožkų, avių, arklių, gagenančių žąsų ir krypuojančių ančių. Nei vienas iš keleto kaimo vaikų nebuvo glostęs triušio, vaikęs margasparnio aukštakraidžių pulko. Tačiau šį pavasarį…
Naujokai nusipirko kraštinę sodybą, šiek tiek nutolusią nuo kaimo. Senieji kaimo gyventojai atsargai stebėjo jų įkurtuves ir dar labiau nustebo pamatę bėgiojančius vaikus, plazdančius balandžius, bliaunančias aveles, mykiančią karvę, išgirdę giedantį gaidį. Pievoje žolę rupšnojo arliukas, kieme kvarksėjo antys ir bėgiojo patarškos…
Iš tolo stebėję naujokus, kaimiečiai vis dažniau užsuka į jų kiemą – lyg į stebuklą pažiūrėti į gyvulius ir paukščius. Gal ir gerai taip, gal dar kas nors prisimins, koks turi būti lietuvio kiemas, ką dar mokame ir galime mes patys… be parduotuvės….
