Realybė kitokia
Giedrius Kujelis, istorikas
Manau, kad tai sovietinio mąstymo reliktas: valdžia privalo pasirūpinti „paprastais“ žmonėmis, jiems vis kažką duoti. Kandidatas, apsilankęs pas rinkėją, kuris jaučiasi pamirštas, nuskriaustas, vienišas, sudaro įspūdį, kad šiam kandidatui rūpi žmonės, jų bėdos. Problema, kad dažnas neturi kritinio mąstymo ir net nesuvokia, kokios parlamento nario pareigos ir galios. Kitas blogas dalykas, kad žmonės tiki kažkokiais mesijais, liaudies gelbėtojais. Labai populiaru ir tarp politikų sakyti, kad viskas, kas buvo daroma prieš tai, yra blogai, o štai mūsų partija padarys gerai. Bet realybė kitokia. Taip ir gyvenam amžinose reformose.
Tai iš nusivylimo
Darius Baltakys, fotomenininkas
Oi, nežinau, pas mane niekas iš tokių nesibeldžia. Žmonės nusivylę tradicinėmis partijomis ir daugeliui nebeatrodo, kad politikai atstovauja rinkėjų daugumai. Daugų daugiausia atstovauja grupių interesams. Per rinkimus, bandydami įtikti visiems, politikai išbarsto tradicines vertybes. Kai žmonės nebepasitiki tais, kuriuos galvoja pažįstantys, o pažįstamų, kuriais pasitiki, nelieka, renkasi nepažįstamus, kurie pasibeldžia. Manau, tai iš nusivylimo.
Nori savo
Eligijus Daugnora, režisierius
Žmonėms patinka turėti valdžioj pažįstamą. Kad galėtų pasakyt: „Žinau, „baliavojau“ su juo.“ Juokas ar ne, bet nori turėti valdžioj nors kiek savą. Todėl kai kuriems kandidatams ir nepavyko. Rinkėjams patinka gauti dėmesio.
Balsuosiu už jį
Anonimas
Galite vadinti mane kaip tik norite, bet jei būsimas Seimo narys – Jonas, Antanas ar Petras – su manim gatvėje pasisveikino, paklausė, kaip mano sveikata, palinkėjo geros dienos, pagyrė, kad puikiai atrodau ar net pasiūlė kavos ir nuoširdžiai išklausė tos dienos rūpestį – tikrai balsuosiu už jį. Labiau nei už tą, kurį matau tik „negyvuose“ plakatuose, net jei jis ir labai protingas. Bet gerumas man svarbesnis. Mes su kaimynėmis pasikalbame – dar labai malonu, jei tas vyras gražus. Jaunas. Toks visada sulauks daugiau balsų. Kodėl vyras? Tai pasakykit, ar Rokiškyje į Seimą kada ėjo bent viena moteris. Gal ėjo, bet neatsimenu.
Vis dar tebeieško „gelbėtojų“
Aldona Minkevičienė, žurnalistė
Dalis visuomenės vis dar tikisi sulaukti „gelbėtojų“. O kai yra paklausa, visada rasis ir pasiūla. Panašiai nutinka per kiekvienus LR Seimo rinkimus.
Kandidatų agitacinis meilikavimas, „turistavimas“ po rinkėjų namus, gatves kai kuriems politikams tapęs pagrindine kampanijos išraiška. „Niekas programų neskaito“, – atšauna. Dar pridėjus familiarumo dozę (kad būtum „savas“ ir paprastas kaip „trys kapeikos“), viešai valdžią „prie kryžiaus kalančiam“ kandidatui nesunku prisivilioti politika nesidomintį, bet ant valdžios piktą rinkėją. Ir tada – „gariūninio“ slengo reziumė: „Tie, senieji, prisivogę, reikia naujo kraujo.“
Visam pasauly – tas pats
Leonas Jankauskas, visuomenininkas
Gaila, kad dalis visuomenės nelabai ką supranta, bet jiems svarbu eiti prieš. Taip tie nepažįstami kandidatai surenka visus politikos neišmanėlius. Bet šiandienos atveju, ačiū Dievui, kad ne dar baisesnė partija susiurbė tuos neišmanėlius. Žodžiu, taip atsikratėm dar baisesnių. Bet per visus rinkimus tas pats, vis iškyla kokia vieno asmens partija. O tokių rinkėjų yra. Jų nepakeisim. Jei jis pats – nevykėlis, tai kaltina visus, tik ne save. Tokie rinkėjai yra pavojus valstybei. Grįžtant į praeitį, juk ir Smetonos nemėgo žmonės. Kas iš to gavosi – priešas atėjo, pasipylė kraujas…
Daugiau „Gimtajame…“
