Durys atrakintos, o kai kur ir pravertos…
Trečiadieniais ir penktadieniais, du kartus per savaitę, dvidešimt penkiems Maltos ordino globotiniams Rokiškyje išvežiojama sriuba. Tą jau žinojau iš ankstesnio pokalbio. Tik dar neįsivaizdavau, kaip tie žmonės gyvena, ar noriai jie įsileis nepažįstamą žmogų su diktofonu rankose ir fotoaparatu ant peties.
Dėl įsileidimo baiminausi be reikalo – su Alvydu visos reikalingos durys jau laukia paslaugiai atrakintos, o kai kur ir pravertos. Gal tik poroje vietų reikėjo skambinti į duris, bet laukti ir ten ilgai neteko. O fotoaparato taip ir neišdrįsau niekur išsitraukti. Vienur patys šeimininkai, matėsi, gėdinasi savo skurdo ir vargo, kitur jau man buvo gėda dėl žmonių susitaikymo su juo, o ir ten, kur tvarkinga ir net savotiškai jauku, nesinorėjo trikdyti šeimininkų. Trūksta man dar nachališkumo. Tai nuotraukų „iš įvykio vietos“ šįkart nebus.
Dar prieš devintą ryto Alvydas jau laukė pasikrovęs 25 litrinius termosiukus į Maltos ordino kryžiais pažymėtą mašiniuką. Ir ne tik termosiukus – prieš Kalėdas visi tradiciškai dosnesni. Tad jau susėdus į mašiną Alvydas džiaugiasi, kad ūkininkas Jonas nuo Jūžintų paaukojo visiems globotiniams po kibirėlį medaus, o panorusi likti nežinoma močiutė numezgė po mažytį maišelį-kojinaitę, į kurį įdėjo lauktuvių. Ir dar atėjusi atsiprašinėjo, kad savo dovanų pati nepajėgs atnešti. Tokių geradarių, džiaugiasi maltiečių vadovas, niekad nepritrūksta, ypač prieš didžiąsias metų šventes.
Kartais palieka prie durų
Jau pirmajame aplankytame name laukė netikėtumas. Moteris paprašė penktadienį sriubos jai nebevežti, nes šeštadienį anūkė ją jau išsiveža pas dukterį į Norvegiją. Sako, nebe pirmą kartą. Šįkart iki pavasario. Turbūt, taip geriau – bent jau nereiks laukti dovanojamos sriubos, susitaupys malkos. Tik ar sotesnis gyvenimas nugalės namų ir gimtinės ilgesį?
Vaikų ar anūkų, užsukusių pas senolius, radome ir dar poroje butų. Nepanašūs į tuos, kurie išsižioję lauktų senukams skirtos sriubos. Turbūt ir patys ne itin arti ar nelabai turtingai gyvena, kad neišgali tėvais ir seneliais pasirūpinti. Nepaklausiau, nenorėjau būti įkyrus ar ką nors kaltinti. Ne toks tą dieną buvo tikslas.
Antrojo namo duris radome užrakintas. Alvydas sako, jog jau antrą kartą. Beldžiamės pas kaimynus – ten irgi tyla. Tikėkimės, kad senutė ligoninėje. Taip jau būna su tais senukais, o ir socialiniai darbuotojai apie globotinių ligas ar nelaimes ne visada iš karto praneša. Alvydas sako, jog kartais, kai žino, jog lankomas žmogus tik trumpam išėjęs, palieka termosą su sriuba prie durų, bet šis kartas jau ne toks.
Dar vienas nuosavas namas. Nemažas, kažkada gal net gražus ar net vienas gražiausių aplinkui buvęs. Bet reikia palaukti, kol atidaro duris. Viduje kvapą gniaužiantis neturtas. Bet moteris orumo nepraradusi – siūlo obuolių, kurių atsisakome.
Norėtų, kad pabūtume ilgiau
Toliau prasideda daugiabučių laiptinės. Kai kuriose iš jų lankome ir po du butus. Pirmame aplankytame bute randame nevaikštančiai senolei padėti atvykusią socialinę darbuotoją. Močiutė džiaugiasi užplūdusių svečių gausa, norėtų, kad pabūtume ilgiau, bet ir socialinė darbuotoja, ir mes dar turime aplankyti ne vieną globotinį.
Kitame bute gyvena vienišas vyras, kuris pensijos negauna nė 200 eurų. Kankina ligos, smaugia skolos. Vyras pasisveikina, bet net neateina iš kambario į virtuvę, kur supilame iš termoso į dubenėlius sriubą. Matyt, tokia padėtis jį taip stipriai slegia, kad ir bendrauti su pagalbą teikiančiais sunku.
Alvydas, mudviem grįžus į mašiną:
- Nemėgsta jie, kai bandai kaip nors ypatingai bendrauti. Nenori jaustis kokiais nors nurašytais, paliegusiais.
Vieni išeina – gelbėjama kitiems
Užeiname į vieną laiptinių Jaunystės gatvėje. Pirmame aukšte gyvenanti močiutė mums pilant sriubą ir teikiant kitas dovanas praneša, jog į ketvirtą aukštą galime nebelipti – išvakarėse atvykusi greitoji su ugniagesiais gelbėtojais išvežė globojamą senutę į ligoninę. Paliekame ligonės sriubos porciją pirmame aukšte.
Alvydas pasakoja, kad maltiečių globojami senoliai gana dažnai keičiasi, vieni išeina, į jų vietą „Caritas“, socialiniai darbuotojai, sunkiau gyvenančių kaimynai pasiūlo naujus. Iš pradinio projekto, kai tik pradėjo vadovauti Rokiškio maltiečiams, likę du ar trys senukai.
Kitame name toje pačioje gatvėje vienišas senolis. Bet labai gražiai tvarkosi, tvarkingai gyvena. Čia ir skurdas ne taip jaučiasi, ir pats žmogus linksmesnis. Pasitinka ir išlydi su šypsena. Džiaugiasi ir kitomis dovanomis.
Vėl kitas namas. Ir šviesi močiutė, ko gero, buvusi mokytoja. Dabar jau beveik visai nebemato. Bet sugeba pasidžiaugti, kad žiūrėdama prieš šviesą mus šiek tiek įžiūri. Mielai bendraujanti ir be galo šneki. Atsiprašinėja ir sako, kad jai ir mažiau sriubos užteks, yra labiau jos reikalingų. Galėtų ir pati pasigaminti, bet kad visai nebemato. Dėl to medaus atsisako, atseit, nematysianti ir pamiršianti. Sriuba, pasak Alvydo, jai vežama tik antra ar trečia savaitė – vienai iš globojamų senolių mirus ją, kaip reikalingą paramos, nurodė „Carito“ moterys.
Važiuojant toliau Alvydas prisimena:
– Būna tų pagalbininkų. Probacijos tarnyba buvo atsiuntusi Tomuką. Tai jis po kokios savaitės važinėjimo paklausė, gal yra ir daugiau senukų, reikalingų paramos, gal ir jiems reiktų padėti. Projektas tada buvo dvidešimčiai senelių. Paskambinau į Vilnių, sakau, o jeigu mes dvidešimt penkiems padarysim? Ir padarėm. Ir jau nebesinori mažinti.
Ant stalo – 10 eurų…
Laiptinė, kurioje vėl du globotinių butai. Pirmajame senutė nustemba gavusi medaus ir dovanų. Sako gerai pažįstanti Jūžintų kraštą, iš kur tas medus atvežtas. Kitame bute moteris nudžiunga pamačiusi, atpažįsta – mano mama mokė Čedasuose ir jos vaikus. Prisimenu ir aš jos dukras. Ypač jaunesnę, Sandrą, kuri gal tik pora metų jaunesnė, bet dar mokykloje sunkiai susirgo ir mirė. Nesakau jai to, nenoriu graudžių prisiminimų, nenoriu graudintis ir graudinti. Sudėtingas moters likimas. Sako, tris vyrus palaidojusi.
Dar viena močiutė perklausia, ar sriuba ne kopūstų, mat, jų nevalgo. Alvydas nuramina, kad tik kalafiorų šiandien dėta. Globotinė patenkinta – juos ji mielai suvalgys.
Kita močiutė pasakoja medaus prisipirkusi gal 10 litrų, tai jo nestokojanti, bet kitas dovanas priima net aikčiodama iš džiaugsmo. Dar pajuokauja, kad tokiai dovanų kojinytei mažų vaikų nebeturinti.
Tame pačiame dideliame mikrorajono kieme tik jau kitame name tvarkingai ir šviesiai gyvena visai energinga močiutė. Džiaugiasi šiandien jau pasivaikščiojusi, sako, pavasaris artėja, reikia judėti.
Kelionė jau į pabaigą. Vienos močiutės nesutinkame – prausiasi vonioje. Pasitikusi jos dukra ar kaimynė maloniai už viską padėkoja.
Išėjęs iš buto Alvydas šypsosi:
- Matei virtuvėje ant stalo padėtus dešimt eurų? Kasmet prieš Kalėdas aukoja maltiečiams. Ir dabar turbūt paruošusi. Atvažiuosiu penktadienį, tikrai atiduos. Negi atimsi dabar jai tą malonumą.
Teresėlė namie ir sveika
Dar kelios močiutės ir mūsų šios dienos misija jau eina į pabaigą.
Paskutinę maltiečių vadovas visada aplanko Teresę Vigėlienę, kurios Alvydas nevadina kitaip kaip Teresėle. Važiuojam pas ją, o Alvydas pasakoja:
– Nežinau ar rasim. Sveikata jau nelabai, bet dar ir bažnyčion eina, ir „Carito“ reikaluose dalyvauja. Ji prieš mane buvo Rokiškio maltiečių vadovė. Dirbo Senelių namuose buhaltere. Dabar buvom atsivežę į „Maltiečių sriubos“ akciją. „Carito“ moterys sakė, gal reikia nebejudint. Atrodo, trumpai ir laikėm, bet vis tiek neramu, kaip jos sveikata.
Kad būtų mažiau darbo, daug ko galėtum nejudinti, bet tada kas nutinka? Pasirenki sau patogų variantą padaryti furorą, akciją. Viskas labai gražu, labai patogu. Prišaudai ten tų nuotraukų socialiniuose tinkluose, bet galvoju, kad ne aš čia svarbiausias, svarbiausi tie žmonės, pas kuriuos nuvažiuoji. Ateis man toks pat laikas, tada gal ir būsiu svarbus. Kai sunku bus nulipti ir ketvirto aukšto į pirmą.
Teresę randam namie ir sveiką. Sako, per akciją visai nesušalusi. Pakviečia mus į saloną, pasodina ant sofos. Alvydas ir dabar šiek tiek jaučiasi jos pavaldiniu ir pasakoja apie darbus, apie naujus aukotojus, rėmėjus. Teresėlė klauso ir pora kartų neįkyriai primena: Tik žiūrėkit, kad kliūtų tiems, kam labiausiai reikia.
Baisiai dažnai galvojam tik apie save
Grįžtam atgal į miesto centrą, prie „Šaukšto ir šakutės“ gastrostudijos – ji jau kuris laikas verda tą skaniąją maltiečių sriubą. Kaskart vis kitokią, bet visada labai gerą ir skanią. Atsisveikinam, grįžtu namo ir ilgai dar galvoju. Mes tikrai nematom tų žmonių. Dažnai gal net nežinom, kad jie gyvena už sienos. Nežinom, ar jie šiandien valgė. Nežinom, jei jie tiesiog negali atsikelti iš lovos. Baisiai dažnai galvojam tik apie save.
Kaip čia pasakius, kad nebūčiau banalus? Nedarydamas gerų darbų mažesniam ir silpnesniam niekada nebūsi geresnioji savo versija. Per protingai čia pasakiau, bet gal supratot.
Visas puikus jau pabuvau ir nebenoriu grįžti puikybėn
Ir pabaigai paskutinis Alvydo Savičiaus, Rokiškio maltiečių vadovo monologas, pasakytas jau važiuojant pas Teresėlę, tuomet dar prieš „Maltiečių sriubos“ koncerto transliaciją:
- Į koncertą kviečia „Maltiečių sriuba“ sekmadienį. Transliuos televizija. Turiu kvietimą į studiją, bet turbūt neisim. Žmona neįgali, ne visada ištveria tokius renginius. O vienas į juos aš nelabai einu. Savaitgalį važiuojam į Vilnių, laiko gal rastume, bet… Lankysim ligonį dėdę, mamos sesers vyrą. Pasirinkau vietoj šventės per televiziją aplankyti ligonį. Kasmet tai darom, dažniausiai prieš Kalėdas. Dar pagalvoju, kiek žmonių reiktų bent skambučiu aplankyti. Dar turiu laiko.
Viskam yra atsakymai, jeigu tik nori juos girdėti. Šventajame Rašte parašyta: „Eik, melskis slaptoje, ir tau bus atlyginta slaptoje.“ Ir dėl kitų priežasčių aš nemėgstu viešintis. Yra kitų dalykų, kur aš nudegęs gyvenime. Visas puikus jau pabuvau ir nebenoriu grįžti puikybėn. Paskui gali būti labai sunku. Užteks ten ir be manęs, nereikia susireikšminti.
Taigi. Nereikia susireikšminti. Trumpai ir teisingai. Nes nieko juk nenutiko. Tik pora valandų pabuvau savanoriu. Prisiminsiu? Reiktų dažniau ir daugiau.
