Bene didžiausia naujovė – perėjimas iš Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) į Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmus (ŽŪR). Kas lėmė tokį sprendimą?
Beveik 10 metų priklausėme LŪS, o šių metų vasarį tapome ŽŪR nare. Dar pernai lapkritį vykusiame Sąjungos neeiliniame visuotiniame narių susirinkime, kuomet ir buvau išrinktas pirmininku, įvyko pirmoji diskusija, ir jau šių metų sausio mėnesį ūkininkų sąjungos taryba priėmė vienbalsį sprendimą, kad stojame į ŽŪR. Tokiam sprendimui pritarė ir beveik visi į apklausą atsiliepę sąjungos nariai.
Kodėl teko priimti tokį sprendimą?
Pagrindinė priežastis – finansiniai sunkumai. 2024 metais rajono ūkininkų sąjunga nario mokesčio surinko apie 10 tūkst., o už 2025-uosius – jau nepilnai 9 tūkst. eurų. 2025 m. pabaigoje turėjome 225 narius: tai pieno ūkių, mėsinių galvijų, daržovių augintojai, ekologai, neariminės bei tradicinės žemdirbystės propaguotojai – visų sričių žemdirbystės atstovai. Iš jų nario mokestį moka apie 100 narių. Pagrindinės išlaidos – kasmetinis nario mokestis LŪS. Jis kasmet didėja, o pernai siekė beveik 4 tūkst. eurų. Be to, yra ir kitų įmokų: kainavo protesto akcija, dalyvavimas parodose, „Metų ūkis 2025“ šventėje ir t. t. – dar beveik 1 000 eurų. Rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas ir pirmininko pavaduotojas dirba neatlygintinai. Tačiau dar vis saugome Sąjungos apskaitininko etatą – jį išlaikyti irgi kainuoja. Teko rinktis: arba išlaikome etatą, bet išstojame iš LŪS ir pereiname į ŽŪR, arba atsisakome etato ir liekame LŪS. Kitas ne ką mažiau svarbus veiksnys, kodėl pasirinkome ŽŪR, yra tai, kad ši organizacija labiau atstovauja smulkius ir vidutinius ūkius, kitaip tariant, šeimos ūkius. Būtent tokie ūkiai mūsų rajone ir vykdo veiklą. Tuo tarpu LŪS atstovauja stambiems ūkiams, sprendžia jų problemas.
Kaip keitėsi situacija įstojus į ŽŪR?
Į ŽŪR įstojome šiemet vasario 10 d. Turėjome sumokėti 1 500 eurų stojamąjį mokestį, o kasmetinis sieks apie 500 eurų. Skaičiuojame, kad per šiuos metus sutaupysime apie 3 tūkst. eurų.
Kaip įpareigoti visus rajono ūkininkų sąjungos narius mokėti nario mokestį?
Pirmiausia, noriu pabrėžti, kad viena iš ūkininkų sąjungos nario teisių ir pareigų yra nustatyta tvarka mokėti nario mokestį. Prasčiausiai jį moka vidutiniai (100–200 ha) ūkiai. Dažnas jų savininkas nelanko ir susirinkimų. Visuotiniame susirinkime iš minėto narių skaičiaus susirinko 25. Žinoma, yra narių, kurių ir prašyti nereikia mokėti mokestį, dalyvauti susirinkimuose.
Gal rajoninis mokestis labai didelis?
Dirbantiesiems iki 20 ha žemės – 20 eurų, virš 20 ha žemės – 0,80 euro už hektarą. Dažnas, nemokantis nario mokesčio jau daug metų, ir rajono ūkininkų sąjungos nepalieka, ir nario mokesčio nenori mokėti. Šiemet jau kalbame apie tai, kad nemokantiesiems teks atsisveikinti su ūkininkų sąjunga, ir su tuo sutiko apie 30 narių. Ratas mažėja – šiandien turėsime 197 narius.
Kodėl svarbu priklausyti LŪS arba ŽŪR?
Svarbiausia, turbūt, todėl, kad ūkininko problema yra ir tos vienijančios organizacijos, kuriai jis priklauso, problema. ŽŪR, atstovaudami savo nariams, turi nemažai kompetentingų savo sričių specialistų, priklausančių Teisės, Kaimo plėtros ir informavimo, Kooperacijos ir ekonomikos, Finansų, Projektų valdymo ir kitiems skyriams. Šie skyriai ir tampa pagrindiniais problemos sprendimo patarėjais. Taip mūsų problemos keliauja į Tarybą, ir, jai patarus, rezoliucija teikiama aukštesnėms instancijoms. Problemą sprendžiant kompleksiškai didėja sėkmės tikimybė. Rokiškio rajono ūkininkų sąjungai Taryboje atstovauja mano pavaduotoja Lina Meilutė-Datkūnienė.
Kokios problemos šiuo metu labiausiai vargina ūkininką?
Pirmiausia reikėtų paminėti pieno akciją. Nors rajono ūkininkai nebuvo kviečiami į šią akciją – tai Pieno gamintojų asociacijos protestas, bet jos keliamos problemos aktualios: mūsų rajono ūkininkų sąjunga kelia klausimą dėl sąžiningo pieno vertės pajamų paskirstymo. Rajono ūkininkų sąjungai priklauso penki stambūs pieno ūkiai ir apie 20 smulkesnių – kiekvienam jų svarbi pieno supirkimo kaina, kuri šiuo metu svyruoja priklausomai nuo parduodamo kiekio: smulkieji pieno statytojai gauna 12–15 centų už litrą, vidutinio kiekio statytojams mokama 20–30 ct, stambieji gauna 40 ct. Šiandien pieno savikaina yra apie 30 ct už litrą. Kooperuotis rokiškėnams dar nesiseka – kiekvienas žiūri savo reikalų.
Problemų kelia ir dyzelino kainų manipuliacijos, trąšų brangimas, kritusios gyvulių supirkimo kainos, CMAM mokestis, vadinamojo anglies mokesčio pritaikymas importuotojams, t. y. vertinimo, kiek gamybos metu išskiriama CO₂.
Pernai metus turbūt labiausiai paženklino liūtys?
Visoje šalyje dėl liūčių buvo paskelbta ekstremalioji situacija: nukentėjo ir gyvulininkystės, ir augalininkystės plotai. Nebeįvažiavau į laukus ir aš Pandėlio seniūnijoje – klimpo traktorius ir kombainas. Be to, krito grūdų kokybė – derliaus supirkimo kainos dar niekada nebuvo tokios žemos. Pernai kviečiai vidutiniškai kainavo apie 160–170 eurų už toną, kai 2023 m. jų kaina siekė 230, o 2022 m. – apie 330 eurų. Rapsai pernai kainavo vidutiniškai 450 eurų už toną, 2023 metais jų kaina siekė 530, o 2022-aisiais – apie 600 eurų. Tampa vis sunkiau pasinaudoti Kaimo investicine programa. Paramos intensyvumas didesnis jauniems ūkininkams – jiems gal šiek tiek lengviau. Vyresnis nei 40 metų ūkininkas turėtų vystyti įvairesnę veiklą: augalininkas turėtų auginti mėsinius galvijus ar plėtoti pienininkystę – tik taip surinktų balų, kad paraiška būtų patvirtinta. Palyginkime trąšų kainas: salietra pernai rudenį kainavo 350, o dabar – apie 600 eurų už toną; amonio sulfatas kainavo apie 250, dabar – apie 400 eurų. Prieš 10 metų buvau pirkęs naują „John Deere“ ir mokėjau 67 tūkst. eurų (be PVM). Dabar toks traktorius kainuoja 130 tūkst. (be PVM). Pernai įsigijau nebe naują „John Deere“ traktorių. Vienintelė pernykštė paguoda – stabilios kuro kainos. Deja, šiomis dienomis ir jos pakilo į dar neregėtas aukštumas. Dar praėjusių metų rudenį žymėto dyzelino litras ūkininkui kainavo apie 70 ct, dabar – 1,60 euro. Čia jau kažkas nebesuvokiamo.
Yra ir dar vienas dalykas: ūkininkams smarkiai sumažėjo tiesioginės išmokos už deklaruotus plotus, nors ir kalbama, kad jos didėja.
Kaip tai paaiškinti?
Išmokos priklauso nuo deklaruoto dirbamo žemės ploto. Kai deklaracijas pateikė visi, turimos lėšos buvo išdalintos pagal bendrą deklaruotą plotą, ir ūkininkas gavo mažiau. Man šiemet išmokų buvo išmokėta 4 tūkst., arba 12,5 proc. mažiau. Kituose rajono ūkiuose tiesioginių išmokų sumažėjimas svyruoja 10–20 proc.
Tai kas padeda išgyventi? Valstybės parama dėl ekstremalios situacijos?
Valstybės lygiu ekstremali situacija panaikinta balandžio 1 d. Bet kompensacijos ūkininkų nepasiekė ir kažin ar pasieks. Šią dieną apie kompensacijas neturime jokios informacijos. Mūsų ūkininkai turėjo galimybę gauti iki 1 500 eurų iš Rokiškio rajono Kaimo plėtros programos. Jie rašė prašymus, o šie taip ir nebuvo tenkinti: rajono meras pažadėjo prašymus išsiųsti į Finansų ministeriją. Vis dar nežinome, ar bus kompensuoti nuostoliai. Prieš mėnesį rajono ūkininkų sąjunga kreipėsi tiesiogiai į Finansų ministeriją, bet atsakymo iš jos negavome iki šiol.
Kaip išgyveno, sakysim, Jūsų ūkis, valdantis 130 hektarų?
Jau kelinti metai balansuojame ant nuostolio ribos – lyg ir pripratome. Tikrai geri metai buvo 2022-ieji. O paskui palaipsniui viskas ėjo žemyn: 2023 ir 2024 metai – sausra, pernai – liūtys. Tik kantrybė ir užsispyrimas dar leidžia išgyventi.
Ar nesigailite sutikęs vadovauti rajono ūkininkų sąjungai?
Bijojau, kad pristigs laiko eiti šias pareigas. Prisipažinsiu, tenka naktimis padirbėti. Svarbiausiu savo uždaviniu matau būtinybę suvienyti rajono ūkininkus. Uždavinys labai sunkus, bet svarstome įvairiausius būdus – nuo mokymų, išvykų iki švenčių. Ūkininkai privalo labiau įsijungti į organizacijos veiklą, jausti pareigą dalyvauti joje. Kalbame, prašome, bet susitarti sekasi ne su visais. Kas lemia tokį žemdirbių neaktyvumą? Manau, didelę įtaką turi nestabilumas šalies valdžioje. Žmonės ja nusivylę, nepasitiki ir žemesne valdžia. Nuotaikos nulemtos iš aukščiau, kur, žmonių manymu, manipuliuojama. Sugrįžkime prie visuotinio susirinkimo: verta priminti, kad buvo atvažiavę specialistai iš Žemės ūkio ministerijos, pateikė pasėlių deklaravimo, investicinių projektų bei kooperacijos naujoves, dalyvavo ŽŪR vicepirmininkas. Čia galėjo dalyvauti visi rajono ūkininkai, ne tik ūkininkų sąjungos nariai, o tokių tebuvo gal penki. Tiesiai šviesiai sakant, sudėtinga į žemdirbio galvą įlysti.
Kaip viešai sakė vienas pienininkų, Lietuvos žemės ūkio laukia juoda juoda naktis. Tikrai?
Jau ir dabar naktis. Yra kitas klausimas: kas laukia Lietuvos, jei ūkininkas nugrims į juodą juodą naktį? Vis dėlto labai tikiuosi, kad šie metai bus atsigavimo – supirkimo kainomis, gamtos palankumu ir valdžios požiūriu į ūkininkus – metais. 2026-ieji tegu tampa atspirties galimybėmis. Visiems rajono ūkininkams to linkiu.
Dėkui Jums už pokalbį. Gerai, kad dar yra vilties.
Rita BRIEDIENĖ
