Kai namai pakvimpa cinamonu, vanile, imbieru ar kitokiais saldžių kepinių prieskoniais, pajunti, kad artėja Kalėdos. Kavoliškio, kuriame kadaise klestėjo Komorovskių dvaras ir jo saldumynų verslo imperija, senbuviai mena, kad prieš didžiąsias metų šventes miestelį užplūsdavo malonūs prieskonių kvapai iš dvaro kepyklos. Joje buvo kepami itin aukštos kokybės biskvitai, meduoliai, verdamos karamelės, irisai, džiovinami vaisiai, spaudžiami sūriai, puošę Europos miestų stalus ir garsinę Kavoliškio dvarą bei Rokiškio kraštą.
Grįžti prie dvaro saldumynų verslo, apie kurį trumpai „Gimtasis Rokiškis“ rašė ne kartą, dabar puikiausia proga – spalio 13 d. Komorovskių dinastijos palikuoniui, kadenciją baigusiam Lenkijos prezidentui Bronislavui Marijai Komorovskiui įteiktos Rokiškio krašto garbės piliečio regalijos. Per viešnagę garbingas svečias prisiminė dvare kadaise virusį verslą, Rokiškio krašto muziejui padovanojo dvaro istorijos ir saldumynų verslo reikšmingų dokumentų bei eksponatų.
Istorijos nuotrupos
Grafai Komorovskiai Kavoliškio dvarą valdė tris šimtmečius. Ši garsi dinastija į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę atsikėlė gyventi XVII a. Komorovskių giminei priklausė keli dvarai. Pranciškus Komorovskis iš žmonos Lukrecijos fon Liudingshausen-Volf brolio Kavoliškį nusipirko XVII a. Nuo tada šis dvaras iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos pagal vyriškąją liniją priklausė grafams Komorovskiams. Šių laikus Kavoliškyje mena išlikę ūkiniai pastatai, liepų alėja, tvenkinys ir ant kalvelės stovintis medinis koplytstulpis. Jis žymi vieno iš Komorovskių – Zigmunto Leopoldo Petro Komorovskio, Lenkijos prezidento B. M. Komorovskio prosenelio, amžinojo poilsio vietą. Tačiau senbuviai šį dvarą iki šiol labiausiai prisimena dėl čia kadaise klestėjusio saldumynų verslo…
Kvapnus saldumynų verslas – prezidento prosenelės
Kavoliškio dvarą Europoje garsino Lenkijos prezidento prosenelė Eliza Irena, Lietuvos Konstitucijos kūrėjo, žymaus teisininko, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus Mykolo Riomerio sesuo. Dvare ji įkūrė verslą: saldumynų fabriką „Delicje“, o jo filialas buvo Maskvoje. Kavoliškio ženklo saldumynų receptūros, jų įvairovė ir produkcijos populiarumas tebestebina šio verslo žinovus. XX a. pradžioje Kavoliškyje buvo gaminama 43 rūšių meduoliai, 7 rūšių biskvitai, 38 rūšių karamelės, irisai, šokoladas, 5 rūšių sūreliai. Šių gaminių skonis buvo gerai pažįstamas Vakarų Europos šalyse, Rusijos didmiesčiuose, tokiuose kaip inteligentijos lopšiu vadintas Peterburgas, Maskva. Kavoliškio dvare grafų Komorovskių gaminta konditerijos produkcija ne kartą pelnė apdovanojimus, parodose gavo aukso ir sidabro medalius. Visgi vienas populiariausių fabriko gaminių buvo saldainiai „Karvutė“, tačiau, anot Komorovskių dvaro istorijos žinovės, Rokiškio krašto muziejaus istorikės Onutės Mackevičienės, Kavoliškio „Karvučių“ skonis buvo visai kitoks, daug geresnis, nei iki šiol to paties pavadinimo Rokiškyje gaminamų saldainių.
Verslo grandinė – nuo daržo iki reklamos
Rokiškio krašto muziejuje saugomi amžininkų pasakojimai apie grafienę Elizą Ireną, kuri „buvo labai graži, elegantiška, išsilavinusi ir protinga moteris“. Gimusi po baudžiavos panaikinimo šeimoje, kurioje buvo labai vertinamas protas ir iniciatyva, jaunoji grafienė, atitekėjusi į Kavoliškio dvarą, ėmėsi kurti verslą – įsteigė saldumynų fabrikėlį. Senųjų Kavoliškio gyventojų prisiminimuose rašoma, koks nuostabus kvapų derinys tvyrojo virš miestelio. Ypač kalėdiniu laikotarpiu, kai saldumynų fabrike darbas virdavo ištisomis paromis, visas Kavoliškis kvepėjo vanile, cinamonu, gvazdikėliais, kava, džiovintais vaisiais. Verslios grafienės dėka tada visiems Kavoliškio gyventojams pakako darbo. Šis verslas įtraukė ir vietinius ūkininkus: saldumynų fabrikėlis gamino aukščiausios kokybės produktus, todėl reikėjo pačios aukščiausios kokybės žaliavos: grietinėlės, pieno, bulvių krakmolo, geros rūšies vaismedžių, kurių vaisiai tiktų džiovinimui. Tad aplinkinių vietovių gyventojai sujudo gerinti galvijų bandas, soduose sodinti naujos rūšies vaismedžius, daržuose sodino gerų veislių bulves.
Pagal išlikusius amžininkų pasakojimus ir saldumynų fabriko dokumentus, Kavoliškio dvare gaminamų saldumynų paklausa augo, saldumynai populiarėjo. Iš dvaro fabriko saldumynai į Rytų ir Vakarų rinkas keliavo traukiniais iš Rokiškio geležinkelio stoties: didelės saldainių, sausainių, meduolių, sūrių siuntos gabentos į Varšuvą, Sankt Peterburgą, iš ten – į mažesnius miestus. „Kavoliškio saldumynai buvo užkariavę visą Europą, ypač didmiesčius. Puikus jų skonis papirko net išrankiausius saldumynų mėgėjus“, – komentavo O. Mackevičienė.
Grafienės verslas įtraukė ne tik Kavoliškio apylinkių gyventojus, tiekusius žaliavą ir pajamas krovinius gabenusiam Rokiškio geležinkeliui, bet ir įvairios taros gamintojams, spaustuvininkams, reklamos specialistams. Verslūs Komorovskiai buvo geri vadybininkai – puikiai išmanė reklamos reikšmę produkcijos populiarinimui.
Fabrikėlio buhalterinės knygos, saugomos Rokiškio krašto muziejuje, liudija, jog grafienės užmanytas verslas buvo labai sėkmingas. Gerą vadybą liudija muziejuje saugomi fabriko buhalteriniai įrašai. Užsakymų ypač pagausėdavo prieš didžiąsias šventes. Vienas jų byloja, jog 1914 m. gruodžio mėnesio fabriko pajamos buvo 1190 rublių, o išlaidos – 582 rubliai.
Saldumynų istoriją mena statiniai
Stilingo Kavoliškio dvaro rūmo, statyto XVIII a. pradžioje, kuriame gyveno paskutinieji dvaro savininkai (broliai Hektoras Leopoldas Petras (1892–1966) ir Julius Viktoras Anupras (1893–1982) Komorovskiai), nebėra. Dvaro fabriko „Delicje“ įrengimus norėjo pirkti Šveicarijos verslininkai, bet Komorovskiai juos pardavė Maskvai, kur buvo fabriko filialas. „Prezidento dėdė už įrengimus parsivežė didelę krūvą pinigų. Jų gauta tiek, kad būtų galėjęs kambario sienas klijuoti. Jeigu būtų pardavę Šveicarijai, pinigus būtų galėję padėti į Šveicarijos banką ir kelios kartos iš jų gyventi. O Rusijoje, žinote, po revoliucijos pinigai keitėsi“, – apie fabriko mirties peripetijas svarstė istorikė.
Dvaro pastatai, kuriuose buvo gaminami saldumynai, išliko iki šių dienų. Buvusi ledainė, kurioje saugota pagaminta produkcija, turi šeimininkus, o pačiame saldumynų fabrike kaimo bendruomenės rūpesčiu galbūt kada nors atgims čia kadaise viręs verslas pagal senąsias receptūras. Saldainiai „Delicje“ pavadinimu iki šiol gaminami Lenkijoje.
Rūmas nugriautas, grafas Julius Komorovskis, senųjų Kavoliškio gyventojų teigimu, iš dvaro išvyko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, o Hektoras buvo priverstas pasitraukti karo metu. Kavoliškio dvaras pradėtas parceliuoti 1922-aisiais, o jo ūkis visiškai sunaikintas, kai, Lietuvą užėmus sovietams, prezidento senelis Julius su žmona Magdalena buvo priversti pasitraukti į Lenkiją. Su tėvais tuomet pasitraukė ir būsimojo prezidento tėvas Leonas.
Iš Kavoliškio gyventojo, buvusio dvaro samdinio Petro Ragėno (gim. 1922 m.) prisiminimų, užrašytų muziejininkų, prasidėjus karui jį, tada dar jauną buvusio kumečio sūnų, grafas Hektoras Komorovskis paprašė nuvežti į stotį. Atsisveikino jie Dūkšte ir daugiau nebepasimatė. Jis pasakojo, kad saldainių fabrikas viliojo vaikus. Teko ne kartą paragauti čia gamintų saldainių ir P. Ragėnui. Ar skanūs buvo? „Saldu, ir tiek. Dar kriaušes fabrike džiovindavo.“ 1940 m. vasarą ir rudenį Hektoras Komorovskis dar gyveno Kavoliškyje. Šį faktą patvirtina muziejuje saugomas labai įdomus dokumentas – taisyklinga lietuvių kalba 1940 m. rugsėjo 14 d. grafo ranka rašyta pažyma dėl buvusios dvaro virėjos Onos Tervidaitės atlyginimo, kurio jai nenori mokėti dvaro komitetas.
Iš prisiminimų
Remiantis užrašytais Kavoliškio senbuvių pasakojimais, saugomais muziejuje, grafas Julius Komorovskis, Lenkijos Respublikos prezidento Bronislavo Komorovskio senelis, buvo griežtas, teisingas, mokėjo puikiai ūkininkauti. Dėl teisingo būdo jis vadintas „geruoju grafu“.
1924 m. gimusi Stasė Trimbelytė-Purtulienė, tarnavusi ne viename Rokiškio krašto dvare, pasakojo (užrašė O. Mackevičienė), kad jai teko tarnauti ir pas Komorovskius. Iš piemenavimo laikų Kavoliškyje ji prisiminė tokį nutikimą (pasakojimo išrašas): „Bandoje buvo labai galingas ir gražus bulius, tačiau jo būta labai aršaus, retai ką prisileisdavo. Kartą į tvartus atėjo pats Komorovskis. Bulius kažkaip jo pasibaidė ir prispaudė poną prie gardo. Tvarte daugiau nieko nebuvo, tik piemenė Stasė. Ji pradėjo bulių raminti, tas nustojo blaškytis ir poną paleido. Visi tada tik ir kalbėjo, kaip poną išgelbėjo piemenė. Kitą dieną atėjusią piemenę ponas apdovanojo riestainiais ir didele lėle. O bulių pririšo prie vežėčių ir išvežė Rokiškio žydams papjauti. Stasei buvo gaila to buliaus.“
Piemenė muziejininkei dar papasakojo ir apie botago gamybą iš gyvačių, kurias aptikdavo ganyklose, išnarų (pasakojimo išrašas): „Ganyklose buvo pilna gyvačių, todėl reikėjo būti labai budriai. Stasė išmoko gyvates nuvyti, o kartais iš jų pasidarydavo botagą. Gyvatei nunerdavo odą, išdžiovindavo ir į išnarą pripildavo smėlio. Tada išnarą pririšdavo prie lazdelės ir ją sukdama karvių bandą parvarydavo į Kavoliškį. Visi traukdavosi iš kelio manydami, kad Stasė mosikuoja gyva gyvate.“
Janina Masiulionytė–Kontrimienė savo atsiminimuose „Kaip aš mokiau grafo vaikus“ rašo: „Vaikai buvo gudrūs ir išdykę. Tėvų akivaizdoje džentelmeniški ir klusnūs, o likę su manimi buvo peštukai ir mušeikos. Vyresnysis jautėsi grafiuku, o jaunesnysis visaip gudraudavo. Jis turįs reikalų, jam skauda vidurius ir pagrioviais maudavo žaisti su kumečių vaikais.“
Užrašytuose vietinių pasakojimuose yra prisiminimų, kad grafas Julius Komorovskis mokė valstiečius gerbti krašto istoriją ir nekasti duobių bulvėms saugoti švedų kapuose, esančiuose šalia gyvenvietės. Skirtingai nuo ūkininkauti mėgusio brolio Hektoro, jis turėjo menišką prigimtį, mėgo poeziją, iki išnaktų užsisėdėdavo turtingoje, kelių Komorovskių kartų kauptoje bibliotekoje. Komorovskiai buvo vieni iš Rokiškio bažnyčios fundatorių. Tai liudija įrašas centrinio altoriaus galinėje sienelėje.
Per pirmąjį vizitą – nuoskaudos, tapus garbės piliečiu – pasididžiavimas
Lenkijos prezidentas B. M. Komorovskis pirmą kartą Kavoliškyje lankėsi apie 1989 metus. Apie viešnagę prosenelių žemėje jis rašė: „Vaikščiojau kaip sumuštas šuo, apžiūrinėjau dvarą; ten buvo medžiai, liepų alėja, buvo saldainių fabriko pastatas, kažkokios kalvės, tvarto liekanos, tvenkinys. Mano akyse buldozeris lygino kalvelę, ant kurios kadaise stovėjo mano senelių dvaras, nugriautas… Jau būdamas subrendęs vyras pajutau, kad toji žemė yra mano protėvių žemė, kurią aš myliu, apie kurią galvoju su didžiausiom emocijom…“ Prezidentas pas medžio drožėją P. Šinkūną užsakė naują medinį koplytstulpį ant prosenelio kapo Kavoliškyje.
Per antrąjį vizitą Rokiškio krašto garbės piliečio vardo suteikimo proga B. M. Komorovskis didžiavosi, kad jo šaknys – Rokiškyje ir žadėjo dažniau lankytis protėvių žemėje. Rokiškio muziejui jis padovanojo ypač vertingų dokumentų: žemėlapių kopijų, tarp kurių – 1800 m. Kavoliškio dvaro žemėlapis, 1922 m. Kavoliškio dvaro planas su savininkų sąrašu, 1897 m. Rusijos štabo sudarytas žemėlapis su teritorijomis, į kurias įėjo ir Komorovskių valdos, dvaro parceliacijos knyga, fabriko saldumynų pakuočių, dvaro šeimininkų nuotraukų kopijų. Į Europą gabentų saldumynų etiketėse – užrašai prancūzų kalba, į Rusiją – rusų. Tačiau vertingiausias prezidento dovanotas eksponatas, anot O. Mackevičienės, – 1804 m. Kriaunų Riomerių dvaro valdos žemėlapio originalas: „Tokių žemėlapių originalų turėti muziejui – didelė sėkmė.“
Komorovskių dinastijai skirtą Krašto muziejaus parodą apžiūrėjęs prezidentas labai nustebo pamatęs, kad muziejus turi dvaro fabriko buhalterines knygas: išlaidų ir pajamų, darbininkų, žaliavų tiekimo, receptūrų dokumentus.
Ar Kavoliškis vėl pakvips vanile?
„Labai gaila, kad iki šiol neatgaivintas Kavoliškio dvaro saldumynų verslas. Lenkijos arba mūsų verslininkai galėtų imtis šios veiklos ir atkurti kadaise klestėjusią ir Kavoliškį Europoje garsinusią saldumynų pramonę“, – svarstė O. Mackevičienė, neslėpusi, jog Rokiškio krašto garbės piliečio titulas, suteiktas Kavoliškio dvaro grafų dinastijos palikuoniui, Lenkijos prezidentui B. M. Komorovskiui, suteikia tokios vilties.
Per viešnagę Lenkijos prezidentas B. M. Komorovskis ir rajono meras Antanas Vagonis, matyt, pašmaikštaudami sukirto rankomis, kad dvarą atstatys. Gal kada nors taip ir bus?!
Aldona Minkevičienė
