Steponių kaime (Pandėlio sen.) gimusio Vytauto Šavelio – mokytojo, bibliotekininko, literato – kūryboje, kritikų žodžiais, nerasime naujų poezijos formų, bet esamas jis tobulai praturtino naujais ritmais, spalvomis ir talentingai „priartino eilėraštį prie kiemo“. V. Šavelis išleido vienintelį eilėraščių rinkinį „Čiobrelių kiemas“. Tačiau „šaveliška“ lyrika gerai pažįstama ne tik Rokiškio krašto, bet ir šalies poezijos mylėtojų. Panemunio kaimo ir Rokiškio Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekose sukaupti poeto rankraščiai, jam rašyti laiškai, fotografijos ir kiti asmeniniai eksponatai, liudijantys šviesaus atminimo literato gyvenimo kredo ir pripažinimą.
„Neteisūs tie, kurie bandytų juoktis, Kad gamtą kopijuoju ar vagiu.“ (V. Šavelis)
„Einu į Lietuvą“
Ką V. Šavelis (1928–1996) ranka užrašė ir istorijai autentiško paliko apie save? 1992 m. rankraštyje jis rašo: „Atsigręžus į skaudžią praeitį ar vartant išblukusias nuotraukas, atrodo, kad neužtektų laiko iki pirmųjų gaidžių išsipasakoti viso to, ką matė ir patyrė mano augimo žmogus, gyvenęs prie nediduko, bet jaukaus Panemunio miestelio, Steponių kaime, kur po geranoriškais pažadais vedino sovietinio vandalizmo tik kelios apdriskusios trobos išliko. Nesugrąžinamai išdarkė ir subjaurojo gimtojo kaimo gamtovaizdį. Bet ir dabar į nieką neiškeisčiau dviejų širdžiai brangių reliktų: istorinę praeitį serginčio Panemunio piliakalnio ir pro šalį srūvančio tamsiavandenio Nemunėlio, kadaise garsėjusio metrinėmis lydekomis, žalvariu žvilgančiais lynais ir liūnynų senbuviais šapalais. Vieni sako, kad pastaruosius išnaikino atšiauri 1940 m. žiema, kiti juokauja, kad šie išnykę su sovietų tankų pasirodymu.
Ligi šiolei tebesergu romantizuotos jaunystės liga – rašau eilėraščius. Nors jie gana graudoki ir net skausmingi, bet kitaip ir negalėjo atsitikti. Taip juos nuspalvino gimtojo kaimo praradimas, kai neregi prie savęs ant krikštasuolių sėdinčio geraširdžio kaimiečio, kai už upės vingio nebematai Čižiūno vėjinio malūno, baltais sparnais mataruojančio, ir kaimyno Jakulio aukštaūgės vinkšnos, iš kurios viršūnės galėdavai grožėtis trijų bažnyčių bokštais: Panemunio, Čedasų ir Žiobiškio. O kad teberašinėju, matyt, bus buvusi „kalta“ tėvo tokia prigimtis – grožėtis jo paties pasodintu medeliu, tuo savo pasigrožėjimu su kaimynais pasidalinti ir, be abejo, mane gyveniman lydėjusi tėviškės gamta. O tuo esu beveik tikras, nes Steponių krašto gamtoje augo romano „Žmogus žmogui“ autorius Romas Striupas ir mano brolis Rimantas (Rimantas Šavelis – rašytojas prozininkas, dramaturgas, scenaristas – aut. past.).
O gimiau tais 1928-aisiais vasario 18-ąją, sako, metams praėjus po atsikraustymo iš senojo kaimo. Augau ir gyvenau ant nedidelio žemės sklypelio, bet duonos ir lašinių bryzo skolintis neteko, nes tėvas buvo eigulys, o motina gera siuvėja. Reikia pasakyti ir tai, kad mano tėvas, kurio anksti netekau, buvo apsiskaitęs žmogus, didelis lietuvių tautos patriotas, 1919-aisiais išėjęs savanoriu atgimstančios Lietuvos nuo priešų ginti. Jo ankstyva mirtis „išgelbėjo“ mane ir motiną, kad baltųjų meškų kraštan nepatektume.
Esu baigęs Vilniaus pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Taigi tuo mūsų tautai nedėkingu laikotarpiu mokiau jaunąją kartą gražios lietuvių kalbos ir jos grožinių veikalų, neretai draudžiamų skaityti. Rageliai, Pandėlys, Salakas, Dysna, Suvainiškis, Žiobiškis – toks netrumpas sąrašas mokyklų, praleistų man nelengvą pedagoginį darbą dirbusiam ir eilėraščius rašyti iki šiol pasilikusiam.“ (Ilgalaukiai, 1992 m. vasaris)
Vienas gražiausių V. Šavelio eilėraščių, į kurį sudėta daug biografijos detalių ir poeto patriotinių jausmų – „Einu į Lietuvą“:
Einu į Lietuvą, į lėtą lietų
Ir eisiu tol, kol gyvas būsiu,
Kad šerdies medžiui neskaudėtų,
Kad paukštis rastų gūžtą
Tarsi namus, suręstus gero tėvo.
Kažkur skausmingai žaibas lūžta,
Lyg našlės žyla ievos…
Einu į Lietuvą tarsi į Dievą,
Kol sengirės ir upės manyje skaudės,
Kol žuvę mūšiuose ir sunaikinti getuos
Iš degančio dangaus gelmės kalbės.
Šventais žolynais pašlamėt norėčiau
Prie kiekvienos skausmingos tavo pakelės.
Žilvičio dūdą vėjas pučia
Iš mano meilės pašilės,
Kur praviros balandžio lūpos
Vaikus bučiuoja ir senius
Ir tirpdo nuogą žiemos kuprą.
Einu į Lietuvą – tarsi maldos namus.
Eilėraščių kraitis – rinkinyje, jų ir publicistikos rankraščiai – aplankuose
Didžioji dalis poeto eilėraščių „suguldyti“ vieninteliame rinkinyje „Čiobrelių kiemas“. Dalis poezijos, daugiausia ankstyvosios, į leidinį nepateko – liko poeto ranka užrašytos sąsiuviniuose ar atskiruose lapuose.
Kai kurie eilėraščiai kūrėjo braukyti, taisyti, ties strofomis tik jam pačiam suprantami ženklinimai. Stebina ypač daili ir aiški poeto rašysena, kai kurių posmų pirmąsias raides kūrėjas mėgo paryškinti įmantresniais apvedžiojimais. Išlikę rankraščiai byloja, jog V. Šavelis buvo užsikrėtęs ne tik poezija, bet ir aktyviai domėjosi šalies politiniu gyvenimu, gimtojo krašto istorija ir jo gyvenimo kelyje sutiktais iškiliais žmonėmis.
Iš poeto rankraščio
„Iškili asmenybė Pandėlyje“ (apie mokytoją Stasį Paliulį)
Dievulėliau, koks didelis laiko atstumas nuo tų metų, kai į Pandėlio progimnazijos klasę įžengė Stasys Paliulis, pasisakęs, kad jis mums dėstysiąs istoriją. Tai buvo iškili asmenybė, apie kurią negalima nerašyti, nors, ranką prie širdies pridėjęs, galiu pasakyti, tvirtindamas, kad apie tokius žmones rašome labai vėluodami (…).
Pamenu, kad vokiečių okupacijos metais, kai jis mums dėstė istoriją, vėliau – lietuvių kalbą ir literatūrą, buvo drūtas, žvalus, pilnas energijos, kupinas gražių sumanymų. Ėjo gatve tiesus, visada pasitempęs. Istorijos dalyką dėstė raiškiai ir vaizdingai, dažnai istorinius įvykius ir personažus pats improvizuodamas. Būdavo, praveria klasę, lėtai įžengęs atsipučia, iškilmingai numeta ant kėdės portfelį ir neskubėdamas pradeda:
– Tai apie ką praeitą kartą šnekėjome? – klausia lyg nežinodamas. – Aha, – mosteli dešine žemyn, – tai apie Karolį Didįjį…
Iki šiol akyse tarsi gyvas tebestovi prancūzų herojinės poemos „Rolando giesmė“ vaizdas, kur Rolandas, nenorėdamas saracėnams pasiduoti, iš visų jėgų pučia Olifanto ragą. Pučia tretįjį, t. y., paskutinį kartą. Atsistoja mokytojas vidury klasės išblizgintais batais, gražiai išglostytomis žalsvomis galifė ir nutaiso tokią miną, kad mes, mokiniai, regime nebe savo mokytoją, o to dvyliktojo amžiaus riterį, be galo narsų, ištikimą savo tėvynės patriotą (…).
Mokėjo gerai pamoką atsakinėjusį skatinti ir pagirti, vaizdingai atgaliniu nykščiu per petį į jį baksnodamas ir rodydamas prieš visą klasę. Atseit, va, žiūrėkit, kaip žino, kaip moka (…).
Dar nežinojom, kad šis mokytojas, prieš pasirodydamas pandėliečių padangėje, jau buvo pabuvojęs po biržiečių, pasvaliečių ir kupiškėnų dangumi, po senųjų žmonių pastogėmis rinkdamas tautosaką, anot jo, senienas, kad vienas pirmųjų Lietuvoje kaip brangakmenio ieškojo sutartinių ten, kur dar nebūta A. Sabaliausko ar A. R. Niemio. Ir dar. Kad jo tėviškė – Savučių kaimas, prigludęs prie tamsiavandenės Apaščios (…) Be populiaraus mokykloje skudučių ansambliuko ir literatūrinio tautosakos rinkėjų teismo, Stasys Paliulis dalyvaudavo bemaž visose moksleivių vakaronėse, mus už parankių vedžiojęs, mokęs grakštaus šokio: vengerkos, padispano, krakoviako ar kitokio liaudiško, vikriais sukiniais raityto (…).
Iš V. Šavelio rankraščio „Kilęs iš Ilgalaukių“ (Juozui Tūbeliui – 110)
Nedaug liko tų, kas, gerai prisiminęs Juozą Tūbelį (nepriklausomos Lietuvos finansų, žemės ūkio ministrą, ministrą pirmininką – aut. past.), sakytų, kad valstietis nebuvo matęs skurdo ir nebuvo braidęs vargo purvynų, bet nuneigtų, kad tada Lietuva buvo turtingesnė pieno ir mėsos. Anuomet nepriklausomybės keliu žengiančią respubliką lydėjo dideli sunkumai: reikėjo atkurti karo nuniokotą ūkį, senąjį kaimą skirstyti į viensėdžius. Viskam trūko pinigų (…). Ir vis dėlto Lietuvos finansus tvarkiusio Juozo Tūbelio pastangomis ūkis atsistojo ant kojų. Net per pasaulinę ekonominės krizės karštligę lietuviškas litas išsilaikė nepatyręs infliacijos. Tiesa, ūkininkai gavo per kišenę – atpigo bekonai ir grūdai, bet, pamenu, Rokiškis buvo užverstas skerdiena ir dešromis (…). 1923 metais J. Tūbelio iniciatyva buvo sukurta pirmoji lietuviška žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, iš kurios vėliau išaugo „Pieno centras“, „Maistas“, „Žemės ūkio rūmai“. Taigi Juozas Tūbelis yra brangus ir gerbtinas ne vien savo buvimu aukščiausioje valdžioje. Gimė ir augo jis Rokiškio ir Pandėlio pusiaukelėje, Ilgalaukių kaime (…). Jo rūpesčiu statytas Panemunėlio linų fabrikas, Rokiškio pradinė mokykla, gavusi J. Tūbelio vardą (dabar kultūros mokykla), Panemunėlio, Žiobiškio, Kazliškio, Čedasų mokyklos (…).
Kūrybos erdvės – laikraščiai
V. Šavelio poezija ir publicistika daug metų publikuota rajono laikraštyje „Spalio vėliava“, vėliau „Gimtajame Rokiškyje“. Laikraščio puslapiuose – pavieniai, o neretai ir ištisi pluoštai V. Šavelio eilėraščių, spausdintų kūrėjams skirtuose puslapiuose. Nemažai jo poezijos atgulė leidinyje „Prie Nemunėlio“, kituose šalies spaudiniuose.
Aktyvus rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ narys V. Šavelis mėgo bendrauti su eiliuotojais, kultūros bei redakcijos kūrybiniais darbuotojais. Jis reiškėsi ir kaip publicistas, sekęs bei aprašęs krašto iškilių žmonių, bažnytkaimių gyvenimą, jų istorijas. Vienas tokių tekstų – gimtajam Panemunio kraštui „Taigi labas, Panemuni“: „Kai kovo saulėtą dangų su skaisčiai geltonais debesėliais čia, Panemunyje, įmerkęs žibina ir blizgina ubago pinigėlius sraunus Nemunėlio vanduo, galima sakyti, kad nėra smagesnės vietos pasigrožėti pavasariška gamta (…). Verta atsigręžti, V. Kudirkos žodžiais tariant, kokios dvasinės stiprybės semtasi iš praeities. Aišku, kad Panemunį lankė „Aušra“ ir „Varpas“, kad nuo senų laikų būta mokyklos ir kad 1890-aisiais tame pačiame dvaro pastate baronienės Budbergienės iniciatyva įsteigta mergaičių pradžios mokykla. Vertas gero žodžio ir šviesios atminties ilgus metus čia, Panemunyje, dirbęs mokyklos direktoriumi Kęstutis Margevičius. Jo pastangomis, berods, už vieną milijoną rublių buvę Osvaldo Lauciškio dvaro rūmai rekonstruoti, pritaikant juos mokyklai. Ačiū, Dieve, kad taip, o ne kitaip atsitiko! (…). Skaudu, kad tų senųjų panemuniečių likę bemaž tiek, kiek ranka turi pirštų. Miestelio prieškalnės pradžioje, prie pat buvusio geležinkelio tilto, nuo 1929-ųjų gyveno jaukiai įsikūręs toksai Jonas Buikis, ir miestelyje, ir gana plačioje apylinkėje išgarsėjęs savo auksinėmis rankomis. Kiek tos tiesos ar prasimanymo būta, bet sklido kalbos, kad Buikis buvo bandęs konstruoti tokį turėjusį amžinai suktis variklį – anuometinį svajotos technikos stebuklą, vadintą perpetum mobile. Tik va viena tikra, kad 1934-aisiais jis pirmasis šioje apylinkėje pasirodęs su nusipirktu DKV markės motociklu (…)“.
Sąsiuviniuose – vokiečių kalbos pradžiamokslis: dainos, posakiai apie garbėtroškas ir blusas
Tarp V. Šavelio rankraščių – mokyklinis sąsiuvinis su užrašu „Im Deutsch“, jame – kelios vokiškos dainos ir daugybė posakių. Nėra žinių, ar V. Šavelis dainas pats sukūrė, ar tik užrašė.
Tame pačiame sąsiuvinyje yra ir V. Šavelio užrašytas trumpas pasikalbėjimų žodynėlis vokiečių–lietuvių kalbomis. Tai – vos keletas jų: „Not kennt kein Gebot“ – vargas nepripažįsta įstatymų; „Nie der Ochse war dem Tor“ – kaip ožys prieš vartus; „Die Zeit heilt alles“ – laikas – geriausias gydytojas; „Ehrgeiz und Flohe (umliautas) springen gern in die Hohe (um)“ – garbėtroškos ir blusos šoks visada aukštyn.
Jaunystės eilėraščių sąsiuvinyje yra vaikiškų piešinių ir pirmųjų raidžių rašymo pamokėlių. Manoma, jog tai poeto dukters vaikystės palikimas.
„Vytautas buvo gimęs poezijai“
Prisiminimuose apie Vytautą Šavelį „Jo talentas – metaforos gelmėj“ rajono literatė, pedagogė Vida Papaurėlienė rašė: „V. Šavelio knygelė „Čiobrelių kiemas“, išleista 1991 m., – tai tarsi istorinės paslapties liudininkė, sergėjanti ir Panemunio piliakalnį, ir Nemunėlio gyvenimą (…). Nesu mačiusi taip krykščiančio iš džiaugsmo žmogaus, kuris rankose laikė savo pirmąją (ir vienintelę – aut. past.) eilėraščių knygą. Neįsivaizduoju, kas galėtų paneigti ar atstumti V. Šavelio eilėraštį: Vytautas buvo gimęs poezijai.“
V. Šavelis mirė 1996 m. vasario 1 d., palaidotas Panemunio kapinaitėse.
Rokiškio J. Keliuočio ir Panemunio bibliotekų archyvų, A. Minkevičienės nuotr.
Aldona Minkevičienė
