Kamajų krašto šviesulys pedagogė Irena Janukėnienė, 1950 m. atvykusi gyventi į Duokiškį (Kamajų sen.), mokykloje subūrė kraštotyrininkų būrelį. Su mokiniais vaikščiojo po apylinkes, užrašinėjo žmonių prisiminimus, rinko informaciją apie nykstančius kaimus, jų gamtos vertybes, tyrinėjo vietovardžių kilmę, aprašinėjo senąsias sodybas, domėjosi iškilių asmenybių biografijomis. Kraštotyrinėje medžiagoje, kuri saugoma Duokiškio kultūros centre, daug informacijos apie Nečionių kaimo praeitį.
Gyvenimo maišalynė
Istorijos mokytojos I. Janukėnienės iniciatyva Duokiškio pagrindinėje mokykloje buvo įkurtas ir daug metų veikė kraštotyros muziejus. Jo lankytojai turėjo puikią galimybę susipažinti su šio krašto istorija. Uždarius mokyklą, buvo panaikintas ir muziejus. Laimė, jo eksponatai išliko: juos galima pamatyti Duokiškio kultūros centre.
Pasak Duokiškio kultūros centro administratorės Giedrės Dagienės, mokytoja I. Janukėnienė iki šiol aktyviai dalyvauja kaimo kultūriniame gyvenime, dažnai užsuka į Kultūros centrą, peržiūri surinktą kraštotyrinę medžiagą, dalyvauja įvairiuose renginiuose. Pedagogės kraštotyrinė veikla įvertinta ordinu „Už nuopelnus Kamajų respublikai“.
„Gyvenimas prabėgo maišalynėje – keitėsi santvarkos, valdžios, vyko perversmai, trėmimai… Renkant kraštotyrinę informaciją kalbinti žmonės situaciją vertino labai įvairiai“, – vartydama segtuvus, pasakojo duokiškėnė I. Janukėnienė. Kartu su auklėtiniais ji surinko Geisčių, Lapienių, Minčiūnų, Nečionių, Nečiūniškių, Paunksnių, Vaineikių kaimo gyventojų prisiminimus. Kalbinant žmones jai svarbu buvo sužinoti konkretaus krašto praeitį, pavadinimo kilmę, kuo vertėsi žmonės, nes dažnai nagingi žemdirbiai mokėjo kokį nors amatą.
Apie Nečionių kaimą prisiminimais pasidalijo Elena Gražytė-Paškonienė (gim. 1930 m.), Adelė Džiugelytė-Gražienė (gim. 1919 m.), Stepas Gimbutis (gim. 1921 m.) ir Pranė Gimbutytė. Prisiminimai užrašyti 1998 m.
Pavadinimas iš XVII amžiaus
Nė vienas mokytojos I. Janukėnienės apklaustųjų negalėjo pasakyti, kada Nečionių kaimo teritorijoje apsigyveno pirmieji žmonės, įsikūrę tarp ežerų, upelių, miškų. Manoma, jo pavadinimas atsiradęs XVII a. Anot padavimo, švedų kariuomenės kariai, atžygiavę į dabartinį Nečionių kaimą, norėjęs patekti į gretimą, tad pulko vadas vis kartojęs: „Ne čion.“ Taip kilęs šio kaimo pavadinimas.
Apie šią vietovę kraštotyrinėje medžiagoje rašoma: „Kaimo pietvakariuose tyvuliuoja Uosinio ežeras. Iš jo išteka Uosvijos upelis, kuris skiria Nečionių ir Duokiškio kaimus. Į kaimą prie Binkausko sodybos įteka Vazojaus upelis. Jis skiria Nečionių ir Trakinės kaimus. Kaimas iki išsikėlimo į viensėdžius buvo gatvinis, išsidėstęs kelio, einančio iš Duokiškio į Jūžintus, Pročkius, Pladiškius, abiejose pusėse. Buvo 14 sodybų: Petro Vaičiaus, Ciprijaus Saladžiaus, Justino Gimbučio, Rapolo Narbučio, Kosto Džiugelio, Kosto Kaušpado, Izidoriaus Šukio, Grasilijos Zaborskaitės, Antano Šukio, A. Gražio, Dominyko Gražio, Rapolo Šukio, Juozapo Šukio, Tadeušo Gimbučio, Antano Gimbučio ir Justino Binkausko. Žemė, priklausiusi Nečionių kaimui, buvo išdalinta rėžiais. Vieni ėjo į Pauksnių, kiti – Vaineikių, Pročkių, Duokiškio pusėn.“
Senieji kaimo gyventojai prisiminė, jog Nečiūnuose gyveno tik lietuvių tautybės žmonės. 1915 m. Dobkevičius parengė kaimo išskirstymo į viensėdžius projektą, tačiau žmonės keltis į naujas vietas pradėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę.
„Kurtis vienkiemiuose buvo sunku. Žmonės laukuose rinko akmenis naujų namų pamatams. Vos pasistatę klėteles, tvartus, kai kurie jau palikę senąsias sodybas, kėlėsi į vienkiemius. Valstiečiai, kurie ėmė žemę galulaukėje, gavo jos daugiau negu turėjo kaime“, – apie kūrimąsi rašoma atsiminimuose.
Stipriausi kaimo ūkininkai Kostas Kaušpadas, Kostas Džiugelis, Tadeušas Gimbutis turėjo po 20 ha žemės, Pranas Gražys – 19 ha. Kiti gyveno vargingiau: Antanas Šukys – 7 ha, Pranas Saladžius – 5 ha, Jurgis Palskis – 9 ha žemės.
Namai – tašytų rąstų
Gyvenamieji namai buvo pastatyti iš apvalių arba tašytų rąstų. Tvartų sienos buvo krečiamos iš molio. Pastatus dengė šiaudais. Po karo namus pradėjo perdenginėti lentelėmis. Kai kurie ūkininkai namus persistatė arba statėsi naujus. Tai Pranas Gražys, Justino Gimbučio sūnus Jonas. O Izidorius Šukys savo gyvenamojo namo stogą apdengė skarda.
Kaimo žmonės į viensėdžius kėlėsi iki 1927–1928 m. „Ir tie, kurie liko kaime, ir tie, kurie išsikėlė į vienkiemius, augino javus, sėjo linus. Javus pjaudavo dalgiais, kūlė spragilais. Pirmasis Pranas Gražys įsigijo arklinę kuliamąją. Javų leisti ūkininkai kvietė Praną ir Joną Saladžius. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Izidorius Šukys įsigijo kuliamąją mašiną. Javus kuldavo savo kaimo žmonėms, taip pat ir kaimyninių kaimų ūkininkams. Užsidirbo pinigų ir pasistatė gražiausią vienkiemį kaime“, – tokią žemdirbio kasdienybę prisiminė Nečionių gyventojai.
Kiekvienas kaimas turėjo savo vadovą. Nečionyse juo buvo Antanas Gražys. Su juo kaimynai tardavosi, kai reikėdavo išspręsti svarbias problemas. Jis buvo kaimo „štukorius“, pravardžiuojamas „žemės aniuolu“. Eidavo šis žmogus per talkas ir žerdavo būtus bei nebūtus dalykus.
Antrojo pasaulinio karo metu sudegė Antano Gimbučio sodyba, o pirmoji 1941-ųjų trėmimų į Sibirą banga šio kaimo nepalietė. „Vieną okupaciją keitė kita. Vokiečių okupacijos metais gyventojams buvo nelengva. Seniūnu dirbo Balys Kaušpadas. Jis gana stropiai vykdė okupantų įsakymus. Iš gyventojų išsireikalaudavo visas jiems uždėtas prievoles. Darbams į Vokietiją buvo išvežtas Povilas Vaičius. Taip pat buvo numatyta išsiųsti Adelę Gimbutytę. Ji gavo iš gydytojų pažymą, kad serga tuberkulioze ir liko namuose. 1944 m. liepos mėnesį vokiečių kariuomenė traukėsi. Frontas praėjo. Rimtesnių mūšių kaimo teritorijoje nebuvo. Pokario metais žmonės dirbo savo žemę, stengėsi išgydyti karo padarytas žaizdas, vykdė prievoles, kurios kaskart didėjo. Tarybinė vyriausybė tai darė, norėdama priversti žmones stoti į kolūkį. 1949 m. pirmieji į kolūkį įstojo Pranas Saladžius, Petras Vaičius, Juozas Džiugelis, Pranas Narbutis. Jie neįstengė atiduoti prievolių ir kitos išeities nematė. Nečionių kaimo gyventojai kartu su Duokiškio ir Pročkių kolūkiečiais sudarė vieną brigadą. Jos vadovu buvo išrinktas Juozas Šukys. Jis šiose pareigose dirbo iki 1986 metų“, – karo laikmečio istoriją aprašė I. Janukėnienė.
Pokario baisumai
I. Janukėnienė užsimena ir apie jaunus vyrus, nenorėjusius tarnauti Raudonojoje armijoje. Beginkliai žuvo Petras ir Jonas Gimbučiai. Rezistencinei kovai vadovavo Pranas Urbonavičius, pravarde Dėdė, ir Jonas Masiulis-Kiškis. Pastarasis buvo suimtas, nuteistas, ištremtas, iš lagerio negrįžo. Rezistentai slėpėsi pas Oną Gimbutienę tvarte. Vėliau slėptuvė buvo rasta, šeimininkės O. Gimbutienės duktė Adelė pabėgo pas seserį, taip išvengdama suėmimo.
Kraštotyrininkės užrašytuose kaimo gyventojų prisiminimuose – pokario baisumai: „Ištremtas buvo Tadeušas Gimbutis, jo žmona Veronika ir duktė Ona. Sūnus Aloyzas, kai tėvus vežė, pakinkė arklį. Kareiviai leido pasiimti drabužių, maisto.
Kaimynas Džiugelis atnešė du kepalus duonos. Aloyzui vienas kareivis liepė eiti į tvartą, lyg ko tai atnešti ir pasislėpti… Likęs namuose, jis negalėjo gyventi. Kurį laiką gyveno Vaineikių kaime pas Grigorijų Petuškiną. Vėliau išvyko atlikti karinės tarnybos.
Cecilija Kaušpadaitė buvo teista už rezistentų rėmimą. Ji lageriuose praleido aštuonerius metus. Po Stalino mirties, paskelbus amnestiją, grįžo į namus. Jos brolis Balys 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje, vėliau – JAV, Rosario mieste. Jis dar gyvendamas Lietuvoje prisistatinėjo B. Skretuskaičiu, o sodybą vadino Žaliadvariu. Brolis Antanas žuvo rezistencinėje kovoje 1949 m. Alizavoje, o brolis Jonas buvo nušautas Mikniūnų miške. Jų šeimos turtą konfiskavo. Atimtus gyvulius, pririštus prie ratų, varė liaudies gynėjai į Kamajus. Viena karvė atsirišo ir pradėjo bėgti į mišką. Jonui liepė sugauti karvę ir jį, šokantį per griovį, nušovė. Ir Žaliadvaris liko be šeimininkų.
Iš tremties negrįžo Tadeušas ir Veronika Gimbučiai. Jie mirė Krasnojarsko krašte apie 1951 m. Dukra Ona ištekėjo ir liko gyventi Sibire.
1949 m. Izidorius Šukys, jo sugyventinė Ona Šlamaitė, sūnus Stasiukas, Duokiškio pradinės mokyklos mokinys, buvo rezistentų sušaudyti.“
Aprašiusi pokario baisumus, kraštotyrininkė tikina, jog kaime buvo ir linksmesnių dienų. Jaunimas Petro Vaičiaus sodyboje organizuodavo gegužines. 1936–1940 m. Izidoriaus Šukio klojime buvo vaidinami Žemaitės, Juozo Tumo-Vaižganto kūriniai. Kaimo jaunimui spektaklius režisuodavo Duokiškio pagrindinės mokyklos mokytojai.
Kapų kauburėliai
Nečionių kaime Kosto Džiugelio žemėje kažkada buvo kapinės. Jose nustota laidoti prieš Pirmąjį pasaulinį karą. „Dabar jos neprižiūrimos, neaptvertos, beveik nežymūs jau ir kapų kauburėliai, kurie primintų, kad čia amžinajam poilsiui prieš daugelį metų atgulė šio kaimo gyventojai“, – apgailestauja kraštotyrininkė.
Uždarius senąsias kaimo kapines, Nečionių gyventojai laidojami Duokiškyje.
Vykdant melioraciją, Nečionių žmonės kėlėsi gyventi į Duokiškį, Kamajus ar Rokiškį, kaime liko vos penkios sodybos. Nečionys tapo Duokiškio kolūkio gamybiniu centru. 1975 m. jame pastatytas didžiulis karvidžių kompleksas, kiaulidės, grūdų sandėlis, lentpjūvė, džiovykla, dirbtuvės, garažai. 1996 m. subyrėjus Duokiškio kolūkiui, tokie dideli kompleksai tapo niekam nereikalingi, dalis jų išardyti.
Garsina žymūs žmonės
Nors Nečionių kaimas nedidelis, tačiau užaugino ne vieną Lietuvoje garsų žmogų: aktorių, poetą, dailininką, režisierių Bronių Gražį, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentę Oną Gražytę-Molienę, archeologą, etnografą Stepą Gimbutį, agronomę Prancišką Gimbutytę, karininką, ekonomistą Joną Gražį, farmacininkę Almą Gražytę.
Kraštotyrinėje medžiagoje daug informacijos apie žymųjį kraštietį aktorių B. Gražį. Jis gimė 1934 m. sausio 5 d. Onos ir Prano Gražių šeimoje. Tėvas ne tik dirbo žemę, bet ir kasė šulinius, darė rentinius, triūsė kalvėje, kaustė arklius, meistravo vežimus, laikė bites, kopinėjo medų. Ši šeima viena pirmųjų kaime įsigijo arklinę kuliamąją, atsisakė žibalinės lempos, pasistatė vėjinę elektrinę. Bronius buvo vienas iš keturių vaikų. Būdamas šešerių, jis pradėjo lankyti Duokiškio pradinę mokyklą, 1944–1950 m. mokėsi Užpalių gimnazijoje. Ją baigęs pradėjo studijuoti lietuvių kalbą, tačiau pajutęs, kad labiau traukia aktorystė, perėjo mokytis į Valstybinę konservatoriją. Aktorystės studijas baigė 1956 m. ir kartu su žmona aktore Nijole Narijauskaite pradėjo dirbti tuometinio Kapsuko (dabar Marijampolės) dramos teatre. Per šešerius metus jame sukūrė 29 vaidmenis.
1963 m. persikėlė gyventi į Klaipėdą, dirbo šio miesto dramos teatre. Ne tik vaidino, bet ir režisavo spektaklius ir suaugusiam žiūrovui, ir vaikams, kūrė Jūros šventės, kitų miesto renginių scenarijus. 1973–1992 m. dirbo Lietuvos valstybinės akademijos Klaipėdos fakultete Choreografijos katedros vyriausiuoju asistentu, nuo 1992 m. – Klaipėdos universiteto aktorystės ir režisūros meno pagrindų dėstytojas.
Gimtinėn grįždavo su darbais
Kraštotyrininkės surinktoje informacijoje daug dėmesio skiriama B. Gražio veiklai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalyvavimą Sąjūdžio susirinkimuose, mitinguose. 1988 m. spalį virš Klaipėdos muzikinio teatro buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Vienas vėliavos iškėlimo organizatorių buvo B. Gražys.
Aktorius visą gyvenimą gyveno toli nuo gimtinės, tačiau retsykiais į ją grįždavo. Duokiškio mokyklos mokytojai nuo 1951 m. skaitydavo žymių poetų kūrinius, ruošdavo literatūrines kompozicijas. Aktorius B. Gražys patardavo jiems, kartais padėdavo režisuoti mėgėjiškus spektaklius.
Duokiškėnai atmena jo režisuotą J. Grušo „Barborą Radvilaitę“, vaidintą Duokiškio kultūros namų scenoje. Barboros Radvilaitės vaidmenį spektaklyje atliko B. Gražio žmona N. Narijauskaitė. Susikaupę Duokiškio ir aplinkinių kaimų žmonės žiūrėjo kraštiečio režisuotą Juozo Tumo-Vaižganto „Nebylį“.
Aktorius – tapytojas
Duokiškėnai maloniai nustebo sužinoję, jog aktorius B. Gražys labai gražiai tapo. 1998 m. liepą vyko susitikimas su kraštiečiu Duokiškio kultūros namų salėje, surengta jo tapybos darbų paroda. Aktorius, atvežęs paveikslų kolekciją, ją padovanojo Duokiškio mokyklai. Dalis paveikslų saugomi Duokiškio kultūros centre.
„Daugelis susirinkusiųjų į susitikimą su mylimu aktoriumi pirmą kartą išgirdo, kad jų kraštietis rašo eiles. 1994 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Žvyrkeliai“. Ten yra eilėraštis, skirtas duokiškėnams“, – prisiminimuose rašo I. Janukėnienė. Šiame susitikime aktorius teigė prisimenantis kiekvieną tėviškės žolelę, kiekvieną medelį. Nors namų nebėra, bet tėviškė yra širdyje, liko nuotraukose. Duokiškis, kur mokėsi, jį traukia ir liks jo širdyje, kol bus gyvas.
Aktorius B. Gražys ir jo žmona N. Narijauskaitė susitikimuose su duokiškėnais skaitė K. Donelaičio „Metų“, I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimo“, J. Tumo-Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“, J. Biliūno „Brisiaus galo“ ištraukas.
2013 m. rugpjūčio 17 d. aktorius B. Gražys mirė, jis palaidotas Duokiškio kapinėse šalia savo tėvų. Kapavietę puošia medžio skulptūra „Žemės aniuolas“: anot vietos gyventojų, taip įsivaizduojama mistinė būtybė – angelas.
Pasak kraštotyrininkės I. Janukėnienės, atokus Duokiškio kraštas nevilioja jaunų žmonių, tad Nečionių kaimas baigia išnykti: jame – vos keturios gyvenamos sodybos.
Parengė Dalia Zibolienė
