Kraštietis fotomenininkas Klaudijus Driskius su „Gimtuoju Rokiškiu“ pasidalijo savo archyve saugomais tekstais ir fotografijomis. Jomis baigiame straipsnių ciklą apie partizanų vadą Balį Vaičėną, kurio šimtmetis paminėtas lapkritį. Jo rašytinis palikimas itin gausus – dienoraštis, laiškai, trumpi atsišaukimai į gyventojus, dainos, poezija, spaudos leidyba. B. Vaičėnas – ryškus kario visuomenininko pavyzdys. Šiuose puslapiuose – keletas jo laiškų, laikraščio „Sutemų keleivis“, kurį leido, tekstų bei visas partizano testamento tekstas (kalba netaisyta – aut. past.).
Balio Vaičėno Velykinis sveikinimas Andriui Dručkui
1949 m. balandžio m. 15 d.
Berniuk!
Sveikinu Velykų švenčių proga linkėdamas laimės ir svajonių išsipildymo.
Gyvenu gerai, tik išsiilgau Tavęs ir laukiu dienos, kada galėsiu susitikti. Šiaip per daug nenuobodžiauju. Be anksčiau buvusių pažįstamų dviejų draugų, susipažinau čia su daugeliu berniukų ir mergaičių. Kai kurie iš jų prašo įrašyti linkėjimus.
Tad daug nei nerašysiu. Perduok sveikinimus pažįstamiems ir pažįstamoms.
Su!
Neužmirštąs L.
Balio Vaičėno laiškas
Antaninai Dručkutei
1949 m. lapkričio 4 d.
Sv. SESE VIRGINIJA
Ant šito popierio rašau nuoširdžius sveikinimus Tau ir visiems artimiesiems jau gana toli nuo Jūsų būdamas. Visas keliones, buvusias iki šio laiko, praleidom laimingai. Čia atėjus iš mūsų Dievulis pareikalavo dar vienos aukos: š. m. spalių 23 d., sekmadienio rytą, pasišaukė pas save vieną mūsų ketveriukės narį – Šarkiuką. Prieš tai jis jautėsi gerai, linksmas ir sveikas. Naktį staiga susirgo, o sulaukęs ryto ir mirė. Palaidotas savo draugų su karstu Lietuvos žemėje, atliekant paskutinį patarnavimą. Nors visuomet ties supiltu kapu mes gailim užpiltos smėliu jaunystės, bet remiamės tik tuo, kad jis mirė taip, kaip miršta visi žmonės, tarp draugų ir prie broliuko, kurie jį palaidojo krikščionių papročiu, kad jo kūno nevarstė kulkos ir nespardė žiaurus budelis. Partizanų rūpesčiu vienoje iš Lietuvos bažnyčių buvo atlaikytos Šv. Mišios. Dabar mes tegalime melsti Viešpatį, kad priglaustų jo išvargusią sielą.
Siunčiu tau truputį laiškų. Tikiuosi, kad juos skubiai perduosi. Jei neskaitai per daug pavojinga, perduok laišką poniai Kl. (tai, kur tarnavo abu Tavo broliukai) ir, jei ką dėl manęs gausi, pasistenk skubiai perduoti. Ant jos voko aš užrašysiu: „Kaimynams Kl.-“. Taip pat perduok laišką ir Jonukui (tam, kur visuomet atnešdavo medaus ir obuolių). Ant jo voko aš užrašinėsiu: „Skudučiui“. Kas yra Kerštas tu berods jau žinai.
Mūsų Sąjūdyje Tu esi užskaityta kaip ryšininkė. Siunčiamą įsakymo ištrauką laikyk kaip dokumentą. Visą tą reikalą, kurį anąkart palikome nesutvarkytą, jei dar nesutvarkei, tai skubiai sutvarkyk ir, kai būsi sutvarkiusi, man pranešk. Juk tai mano vienintelis turtas, kurį aš noriu išsaugoti.
Šiaip kiek galima daugiau laikykis atsargumo. Baisu, kad vėl neįsisuktų į jūsų tarpą šalnos. Kaip matosi, mūsų kova dėl Laisvės eina prie sprendžiamo galo ir gal vis kaip nors jau baigsis tie mūsų vargai.
Baigsiu linkėdamas, kad Dievas Jus visur ir visada saugotų.
L Pavasaris
Balio Vaičėno nekrologas broliui Broniui Vaičėnui,
rašytas 1947 m. sausio mėn.
„Likimas sulaužys didvyrio krūtinę, tik nieko nebijo valia geležinė“
1947 m. sausio m. iš ketvirtad. 16 į 17 d. naktį suklupai jaunas, pilnas energijos ir gy[ve]nimo vilčių nuo kulkos, pasiųstos žiauraus budelio, kuri negailestingai nutraukė tavo gyvenimą. Neapraudojo tavęs Tavo sena motina, sesuo, brolis nei kiti giminės, neužmerkė akių ir neatsisveikino, tik žiaurūs Tavo žudikai kurčiai juokėsi Tave negyvą išniekindami. Veltui lauks tavęs motina, – nebenušluostysi jai ašarų nuo suvytusio veido. Žaizda pasilikusi jos širdyje nuo su tavim atsisveikinimo dienos pasiliks amžinai. Tu mirei kaip žmogus, pasiryžęs nenusilenkti neteisybei, nors ta neteisybė buvo už tave daug galingesnė. Tu jau miręs…
Tu niekad nebepakelsi rankos [prieš] savo engėjus. Bet dvasia tavo [liks] gyva ir jos neįstengs nugalėti joks [bude]lis. Veltui jis tyčiojosi ties susting[usiu] tavo kūnu. Tai tik laikinas [sadis]tiškas džiaugsmas. Nenugalėt j[am] dvasios, bujojančios tūkstančiuose [jau]nų krūtinių. Ateis diena, kai bude[lių] triumfuojanti pergalės didybė triumf[uos] jos menkyste.
Ak, kaip aš norėčiau tave vėl sav[o] akyse matyti ramų, pilnomis meilės akimis. Nors gerai įsitikinęs, kad tavęs ja[u] tikrai gyvųjų tarpe nėra, bet vilties žiburio neįstengia užgesinti žiauri tikrovė.
Taip, mes dar susitiksim, kur viešpatauja amžina ramybė, kur nebesipyksta priešas su priešu, kur nereikalinga jokių turtų, kur [visai] užtenka vieno pilkos žemės kauburio.
Tavo brolis [parašas]
Partizano testamentas
O Dieve! Kiek jau praėjo dienų, kai žiūrėdamas į besileidžiančios saulės spindulius dėkoju Tau, kad leidai ją išgyventi ir su nerimu galvojau apie ateinančią dieną. Daug jų praslinko vargingai ir skurdžiai praleistų, daug per jas grėsė pavojų trumpą šio pasaulio kelionę netikėtai baigti, bet juo tolyn tuo sunkesnės darosi dienos ir dažniau pro vaizduotę pralekia mirties šmėkla. Kiek daug jau mes esame netekę idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario, troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems į ten pastojo kelią.
Jeigu ir man toks pat likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai turėdamas laiko rašau testamentą. Gal tai ir juokinga iš mano pusės: juk neturiu aš turto kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas tai ginklai kuriuos be abejonės pasiims tas kas mane nukaus. Drabužiai nors ir apiplyšę, bet ir juos kartais dėl didesnio išniekinimo nurengia. /versti/ // Bet tebeturiu dar turto kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir savo Tėvų žemės meilė. Jų neįstengs atimti joks priešas, nors jis būtų ir pats žmonijos pabaisa Stalinas.
Šį turtą aš palieku savo broliams ir sesėms tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi.
Miela mano mamyte ką gi aš tau paliksiu, kad nieko daugiau neturiu kaip tik skausmo ir ašarų. Tu rūpestingai mane auginai savo nuo darbų sugrubusiom rankom ir tikėjaisi, kad užaugęs tave paguosiu, palengvinsiu tavo senatvę, bet ką aš Tau daviau? Vien tik ašaras. Tu verkei kiekvieną kartą kai tik aš ruošdavausi kur nors į didesnį žygį, bei didesnį gyvenimo posūkį, tačiau dabar tavo ašaros nenudžiūsta. Jei būtum užauginusi mane nedorą gal man nebūtų taip ir skaudu, bet gi dabar rodos nieko pikta niekam nedariau ir norėjau vien tik gero. Tavęs aš prašysiu nelieti ašarų, ramiai ir kantriai pernešti visus skausmus, kartais pasimelsti, nes tik maldoje galima rasti tikrąjį nusiraminimą ir tikėtis susitikti // aname pasaulyje, kur mūsų krikščionišku įsitikinimu nėra jokio keršto nei neapykantos, kur viešpatauja tikrasis džiaugsmas.
Tu miela sese kurios gyvenimo kelias taip pat dagiais nuklotas, jei liksi gyva, stenkis surasti mano kapą, retkarčiais jį aplankyti, auginti sekančią kartą doroje lietuviškoje dvasioje. Tavo ašaros taip pat negiliai, bet stenkis jų perdaug nelieti. Žinok, kad tuo man nepadėsi, o tik ardysi savo sveikatą kuri gyvenime labai reikalinga.
Broliui su kuriuo riša ne tik broliška, bet ir bendro vargo meilė pirmiausia linkiu išlikti gyvam, išeiti iš kovos nepalūžusiam, bet energingam ir kurti dorą lietuvišką gyvenimą. Iš praeities klaidų (jeigu jų buvo) mokytis, jose nepasilikti ir prisiminti, kad žmogui visuomet galima ir nevėlu save tobulinti. Turi daug gabumų ir jeigu nesuklysi, o teisingai jais pasinaudosi – pasieksi savo laimę. Tik niekuomet nepamiršk tų lietuvio idealų už kuriuos kovėmės ir nebijojom mirti. /versti/ //
Tu mergaite kurios vardo čia nerašau (jį žino mano sesė) gali prisiminti, kad buvo toks partizanas kuris daug apie tave svajodavo sunkiais savo gyvenimo laikais kaip apie moterį su kuria tikėjosi sukurti šeimos židinį. Ne todėl tave mylėjau, kad būtum gražesnė už kitas arba turtinga, bet todėl, kad nepamiršai manęs ir sunkiu laiku kai spaudė nelaimės ir visą laiką rodei seserišką širdį. Už seserišką meilę priklausytų atsilyginti broliška meile, bet kuo aš kaltas, kad mano sieloje atsirado jos daugiau. Juk tu nepyksti už tai? Aš noriu, kad, jei žinosi mano kapą, jį kai kada aplankytum, gėlėmis papuoštum, – neužmirštum savo pažado.
Daugiau nieko neprašau, tik linkiu pasilikti tokiai pat tautietei kaip iki šiol.
Tau tėvyne Lietuva linkiu greičiau sulaukti laisvės kuri taip miela ir mano nujautimu jau nebetoli. // Visi vargai ir smūgiai tenepalaužia vieningo pasiryžimo kovoti už laisvę, bet kova turi būti dar suintensyvinama. Kritusieji už laisvę jus įpareigoja tęsti jų vestą kovą, kad jų pralietas kraujas nenueitų veltui. Didžiausias kritusiųjų noras yra, kad jų idealai išsipildytų. Ant jų krauju atpirktos žemės augančių lietuvių vaikučių džiaugsmas jiems bus didžiausias atlyginimas. Atgavus laisvę tau Tėvyne linkiu stiprėti dvasioje, kad ateity jeigu panašus likimas pasikartotų, nebeatsirastų nei vieno išgamos lietuvio kurių šiandien yra labai daug.
Tenebebūna tavo vaikų tarpe puikybės, paniekos nei išdidumo, ko seniau netrūkdavo. Teneniekina tavo pareigūnai ir daugiau išsilavinę žmonės prasto, naginėto, pilka sermėga apsirengusio kaimiečio, kuris daugiausia už tavo laisvę aukojosi.
Tavo laisvės kovotojų tarpe nebuvo nei mokytų žmonių, nei dvarų savininkų, o tik neturtingi susipratę lietuviai, daugiausia pratę valdyti /versti/ // rankose plūgą, dalgį ir kitus įrankius, todėl baltom rankom ponaičiai visuomet privalo atsiminti, kad jie pirmieji privalo reikšti pagarbą šiems žmonėms kurie įrodė, kad moka dirbti ne tik ūkio darbus, bet reikalui esant pirmieji ir už ginklo tveriasi, ir kaunasi už tautos laisvę. Jie neieškojo kokių nors lengvatų, „sprafkų“, bet su ginklu rankose vargsta tėvynės vargą nuo pirmosios jo atsiradimo dienos.
Tiems kurie sėdi dešimt metrų žemėse ir saugo vien tik savo gyvybę linkiu išlindus iš urvo gerai nusivalyti pelėsius, skubiai apskelbti savo vargus, persekiojimus ir nuotykius (kurių turėsite bene daugiausia) ir nepamažinti prisigrobti turto naudojantis patogiu laiku. Žinoma čia jūsų mokyti daug nereikia, nes šito amato jūs geriau už mane mokat. Gaila man jūsų! Tik gerai, kad tokių nedaug yra.
Nežinau ko palinkėti jums turtuoliai kurie patys gerai // apsirūpinę galit vargstančiam partizanui duoti duonos kasnį. Jūs geriau sušelpiat atsibasčiusius iš Rusijos įvairius šnipus, negu partizanus kurie kovoja ir už jūsų gerovę. Jums telinkiu išaušus laisvei gerai suskaičiuoti savo gerus darbus ir nors kartą pajusti tikrą gėdą.
Ogi jums išdavikai kurie su tokiu uolumu mus išduodate ir persekiojate, ko linkėti? Keršto nelinkiu ir nenoriu, kad mano likusieji broliai jums keršytų, nes esu katalikas. Linkiu, kad šiame pasaulyje jus neteistų civilizuotas teismas, o aname – teteisia Dievas pagal savo įstatymus.
Daug jums galima padaryti priekaištų jūs patys tą gerai žinot, bet aš jų neminėsiu nes skaitau jus vertais pasigailėjimo, be moralės bei žmogaus vardo padarais.
Ant nieko pasaulyje nepykstu ir visiems skriaudėjams dovanoju, o jei reikės, – mirsiu su žodžiais: „Už tikėjimą ir Tėvynę“. B….– 1945 m. liepos m. 28 d. //
Balio Vaičėno leisto laikraščio tekstas
SUTEMŲ KELEIVIS
159 LLKS leidinys Nr.9
Okup. Lietuva, 1950 m. gruodžio m. 15
Sveiki sulaukę šventų KALĖDŲ!
Artėjame prie amžinybėn praslenkančių metų pabaigos. Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt pirmą kartą krikščioniškasis pasaulis rengiasi švęsti Kalėdų šventes. Už kelių dienų amžinatvišku ramumu skambą varpai skelbs didįjį džiaugsmą, anais laikais nušvitusį pasigailėjimo išsiilgusiai žmonijai, belaukiančiai gimstančio Išganytojo, pažadėto neklusniam, nusižengusiam pirmajam žmogui.
Kiekvienas krikščionis, kur jis bebūtų, tą dieną pakyla dvasia virš kasdieniškų rūpesčių ir garbina Viešpatį Dievą – Didžiosios Tiesos ir Gailestin[g]umo šaltinį. Iš milijonų krikščioniškų krūtinių, tūkstančių chorų balsais ir [va]rgonų muzikos akordais harmoningai skamba: „Garbė dievui aukštybėse, o žemėje [ram]ybė.“ Ir milijonai vargo ir sielvarto iškankintų žmonių Išganytojo gimimo […]tės džiaugsme suranda nusiraminimą, įgyja naujų jėgų. Tai tikrasis žmogaus [džia]ugsmas, – nusiraminimas, tikrasis kelias tiesos beieškant.
Skurdžioj Betliejaus prakartėlėje, negarsiai pirmą kartą suskambėjusi Ka[lė]dų giesmė, tolydžio stiprėjo ir galingai skamba šiandien, nors sukilęs žmogus ne vieną kartą mėgino ją nuslopinti. Erodas, Neronas, Volteras, Darvinas ir daugelis kitų veltui liejo kraują, eikvojo jėgas ir kūrė mokslą, stengdamiesi nugalėti Visatos Kūrėją. Jie jau seniai nuėjo anapus gyvenimo ir minimi tik tiek, kiek yra padarę blogo. Mūsų laikais, didelėje pasaulio dalyje išsigimęs žmogus, taip pat, stengiasi nuslopinti Kalėdų giesmę. Tai raudonasis maras vadovaujamas kruvinojo diktatoriaus Stalino, kuris priklausančią Kūrėjui garbę mėgina pats pasisavinti. Tam atsiekti jis su priemonėmis nesiskaito: milijonus žudo, milijonus kankina badu ir kiekvienam žmogui steigia griežtą priežiūrą. Jis uždarinėja Bažnyčias, persekioja tikinčiuosius ir griauna net nebylius paminklus. Jo pastangomis daugelis Bažnyčių mūsų Tėvynėje jau uždaros. Jo pastangomis šiais metais Vilniuje buvo išsprogdinti Trys Kryžiai, ilgus metus stovėję ne tik kaip religinė brangenybė, bet ir kaip pasaulietiško meno kūrinys. Vietoje Kristaus kančios paveikslo jis stato savo stabą, vietoje krikščioniškų švenčių jis steigia savas: gimimo, revoliucijos ir kitokias, per kurias akli jo garbintojai /ir tie dažnai prievarta verčiami/ garbina jį kaip įmanydami, kvailiausiais komplimentais, nesąmoningiausiomis pasakomis. Klastingai aiškindamas, kad tikėjimas į [Di]evą esąs tik bereikalingas proto temdymas, Stalinas įsteigė naują tikėjimą – į jį patį. Argi dar gali būti kas nors kvailesnio?
Šių dienų pabaisa – Stalinas įstengia minioms uždrausti lankyti Bažnyčią, įstengia nuversti akmenį nuo akmens, bet ar įstengs nutildyti Betliejaus giesmę? Ne. Perdaug jau senas, – silpnas ir – menkas, kad įstengtų nugriauti Išganytojo paminklą, kurį per nepilnus XX šimtmečių pastatė krikščionys savo širdyje. Tai tvirčiausias paminklas, daug kartų praeityje išmėgintas tokių pat nuožmių audrų, kurios visos praūžė į nebūtį. Praūš ir nūdieninė, palikdama tik tamsius prisiminimus apie liūdną žmogaus išsigimimą.
Tautieti! Broli bei sese! Tavo Tėvynė – Marijos žemė, kryžių ir smūtkelių šalis. Brangink ją, o taigi ir papročius, kuriuos tu paveldėjai iš savo motinos. Nesižavėk Stalino teorija, – ji daugiau negu tuščia ir – kvaila. Ji pražūtinga. Negriauk savo širdyje Kristaus paminklo, kuris yra brangiausias doro lietuvio turtas. Klystąs grįžk į tikrąjį kelią kol dar ne vėlu, nes Kris[t]us yra pasakęs: „Kas manęs išsižada, to ir aš išsižadėsiu.“ Kur tu bebūtum, Išganytojas laukia tavęs, Jam nusilenkiant ir atiduodant pagarbą, o Jis tave paguos, nuramins ir sustiprins tolimesniems darbams, teisėtoje kovoje dėl Laisvės.
Šiais metais „Sutemų keleivis“ lanko savo skaitytojus jau paskutinį kartą. Mūsų tauta šiuos metus palydi sudėjusi daug brangių aukų, patyrusi daug skaudžių pergyvenimų.
Susikaupę palenkime galvas, nelygios kovos lauke didvyriškai žuvusių brolių pagerbimui ir prašykime Išganytoją priglausti jų išvargusias sielas. Pajuskime pareigą padėti tiems, kurie dėl Tėvynės Laisvės kenčia kalėjimuose bei [išt]rėmime.
Skaitytojams per šv. Kalėdas linkime sustiprėti dvasia, ištverme, brolišk[…] ir naujais 1951 Metais sulaukti lai[…] kuri […] daugiausiai esame […] – laisvės. //
TARPTAUTINĖS POLITIKOS
APŽVALGA
Pasaulio dėmesio centrą sudaro Korėja, kur vyksta dviejų pasaulinių blokų jėgų bandymas. SNO kariuomenė š. m. lapkričio mėn. jau buvo baigianti išvaduoti visą korėją. Didžiausias komunistų užimamas plotas buvo likęs ne daugiau 90 km. bet Kremliaus valdovai, matydami, kad Korėjoj jų reikalai jau baigiasi, įstūmė į karą, kaip ir buvo galima to tikėtis, Kiniją. Sukoncentruota milijoninė Kinijos kariuomenė gruodžio mėn. pradžioj staiga pradėjo vykdyti masinį puolimą, priversdama SNO kariuomenę trauktis. Daugelyje vietų SNO kariuomenė buvo net apsupta, bet beveik visur prasiveržė ir atsitraukė. Paskutiniai užkirstos amerikiečių kariuomenės daliniai, Mandžūrijos pasienyje, baigiami evakuoti laivais. Paminėtinas fronte dalyvaujančios turkų kariuomenės apsupimas ne tik prasiveržusios iš apsupimo, bet dar parsigabenusios ir 300 kiniečių belaisvių. Nežiūrint to, kad SNO kariuomenė traukiasi, amerikiečių aviacija nuolat bombarduoja komunistų kariuomenės telkinius ir strateginius punktus. Bijodami komunistų Korėjos gyventojai masiniai traukiasi, kartu su SNO kariuomene.
Klausimas dėl komunistų agresijos prieš SNO buvo iškeltas Saugumo Taryboje, kur sovietų delegatui panaudojus „veto“ teisę, perkeltas svarstyti į SNO gen. Asamblėją.
Atviras Kinijos įstojimas į karą, nors ir nebuvo visai netikėtas, pasau[lyje] sukėlė susirūpinimą. Amerikoje pasirodė pareiškimai apie atominio ginklo [panau]dojimą. Padėčiai apsvarstyti susirinko Kongresas. Prez. Trumenas pasakė kalbą, kurioje užtikrino, kad laimėjimas priklauso demokratiniam pasauliui ir paneig[ė] pasireiškiantį nerimą dėl komunistų laimėjimo, primindamas, kad agresorius puldamas pirmuoju visuomet pradžioje laimi. D. Britanijos min. pirmininkas Etli skubiai buvo išvykęs į Vašingtoną, kur su JAV prez. Trumenu turėjo ilgą, liečiantį susidariusią padėtį, pasitarimą. Po pasitarimo su Trumenu jis dar lankėsi Kanadoje, iš kur XII. 13 grįžo į Londoną. Anglijoj, atstovų rūmuose vyksta posėdžiai. JAV papildomai mobilizuojama 160.000 atsarginių, numatoma įvesti parengties stovis ir svarstomas visuotinės mobilizacijos klausimas.
Š. Atlanto paktui priklausančios valstybės galutinai susitarė dėl vak. Vokietijos apginklavimo: vokiečiams leidžiama sudaryti kariuomenę, sudarančią ne daugiau kaip 1/5 visos š. Atlanto pakto kariuomenės ir daliniais ne didesniais kaip 5000 karių. Dėl šio susitarimo priėmimo Prancūzijos komunistai mėgino pravesti protesto streikus ir demonstracijas, bet jų pastangos buvo sužlugdytos.
Komunistai, apsvaigę nuo savo godžių apetitų ir laikinų laimėjimų, visai nekreipia dėmesio į žmones, dedančius paskutines pastangas išgelbėti pasaulį nuo trečiojo pasaulinio karo. Jie sutinka tik tada pradėti derėtis, dėl vykstančio konflikto taikaus sureguliavimo, kai amerikiečiai atitrauks savo kariuomenę iš Korėjos ir Formozos. Be to, jie pripažįsta sau teisę Tibeto pavergimui.
Komunistinei Kinijai atvirai įstojus į karą, 13 rytų valstybių, kurių tarpe Indija, birma, Iranas, Irakas ir kitos, įteikė notą, reikalaujančią sustabdyti karo veiksmus ir perspėjančią, kad priešingu atveju kils trečiasis pasaulinis karas. Kinijos vyriausybei į šią notą nekreipiant dėmesio, jos teisėtumas buvo svarstomas SNO. gen Asamblėjoj, kur balsų dauguma pripažinta teisėta.
Tenka paminėti, kad komunistai galutinai bankrotavo ir užsienio politikoj. SNO gen. Asamblėjoj ir Saugumo Taryboj jų ilgos propogandinės kalbos jau neberanda jokio atgarsio ir pritarimo. Jų pasiūlymai atmetami kaskart vis didesne balsų dauguma.
Šių dienų pasaulis panašus į perpildytą paraku statinę, prie kurios jau visai netoli liepsnoja gaisras. Nors daug kalbama apie taiką, tačiau tik tam, kad užmaskuoti pasiruošimą karui. Praraja tarp demokratinio, civilizuoto pasaulio ir komunistinio bloko perdaug didelė, kad ją galima būtų užlyginti.
Pasaulinis gaisras neišvengiamai artėja. Gyvendami pasaulinių grumtynių išvakarėse, būdami maža ir dar okupuota tauta, mes privalome būti budrūs ir pasiruošę bet kokiems mėginimams. Ypatingai turime būti tvirti moraliniu atžvilgiu, nes tik dvasiniai stiprios ir gyventi pasiryžusios tautos yra nepavergiamos.
Mūsų tauta amžiais kovojo. Ji pergyveno daug skaudžių nelaimių, bet išliko gyva, nes visais laikais ją gynė ištikimi sūnūs, nenugalimi dvasia didvyriai. Jie paliko mums krauju rašytą testamentą, kurį privalome tesėti.
Amžiais budėję – Laisvę laimėsim!
Redakcija Liubartas
Šio „S. K.“ nume[rio] […]lintą 230 egz. „S. K.“ Redaktori[ius]
195[0] […]
Parengė Reda Milaknienė
