Ji buvo aukšta, kresna, palaidais, išsidraikiusiais plaukais ir žvilgsniu, kuris lyg tyliai kažko klausdavo. Sutikau ją Rokiškio rajono užimtumo didinimo programoje. Ilgalaikė bedarbė, vengusi klausimų apie darbą, užimtumą. Pokalbiuose, socialinių paslaugų užsiėmimuose, pamažu ėmė ryškėti pusamžės moters praeities detalės.
Jos gyvenimas – tai klaidūs labirintai: tarp meilės paieškų ir neapykantos aplinkiniams, tarp bandymų būti mama ir noro patikti gerbėjams, tarp pastangų kurti buitį ir visiškos netvarkos. Ji tame gyveno, klydo, ieškojo savęs… Ir kiekvienas bandymas užsikabinti, pradėti iš naujo nutrūkdavo lyg voratinklis vėjyje.
Grožio ir kasdienių įgūdžių ugdymo užsiėmime, kai daug moterų sėdėjo nuleidusios akis – tarsi gėdydamosi veidrodžio atspindėtame veide pamatyti gyvenimo randus ir praradimus – ji drąsiai sėdosi į kosmetologės kėdę. Veidrodyje pamačiusi save su švelniu dieniniu makiažu, nusišypsojo taip, tarsi trumpam būtų grįžusi į savo vestuvių dieną. Ją prisiminė neatsitiktinai. Kartu su jaunystės pažįstama, vestuvių pamerge, po daugelio metų sutikta Užimtumo didinimo programoje, čiauškėjo apie santuokos šventę, baltą suknelę, šokius – tą vienintelį kartą, kai visi žiūrėjo tik į ją. Tai buvo mažas pliusas, bet labai tikras – šviesos blyksnis jos gyvenimo istorijoje.
Įkalbėta gydytis ligoninėje, ji vis retoriškai kartodavo: „Taip noriu sužinoti, kas su manimi vyksta…“ Klausimas, lyg nutrūkęs siūlas, pranyko vėjyje ir ligoninės koridoriuose. Po kelių mėnesių gydymo jos veidrodyje neliko nieko: nei žvilgsnio, nei nebylių klausimų, nei šypsenos. Tik laidojimo namai ir sūnaus sprendimas: vietoje laidotuvių – pelenai pavėjui. Be kapo, be žodžių, be vietos tylai ir atsisveikinimui. Tai minusas, kuris ateina tyliai, nepastebimai, tarsi rudens lapas, nutrūkęs nuo šakos.
Man, Užimtumo didinimo programos atvejo vadybininkei, liko velionės daiktai, kuriuos parsivežiau, palydėjusi ją į ligoninę. Tarp jų netikėtas radinys – Robin Sharma knyga „Kas verks, kai tu mirsi?“ Tą akimirką šie žodžiai nuskambėjo ne kaip pasaulyje garsaus bestselerių rašytojo knygos pavadinimas, o kaip klausimas, kurį ji, mirusioji, galbūt netyčia, paliko mums, gyviesiems. Knyga buvo ne tik skaityta, bet ir apmąstyta: kai kurios eilutės pabrauktos žaliai. Gal jos ranka, o gal kito skaitytojo – nežinia. Bet kažkam tie žodžiai buvo svarbūs. Tarsi mazgai nematomame voratinklyje, jungiantys skirtingus gyvenimus.
„Sūnau, kai tu gimei, pasaulis džiaugėsi, o tu tada verkei. Nugyvenk gyvenimą taip, kad pasaulis verktų, kai tu, džiaugsmo lydimas, jį paliksi.“ Ši žaliai pabraukta mintis skamba kaip tylus raginimas sustoti, pagalvoti, pajausti: kodėl sūnus pasirinko pigiausią, patogiausią kelią? Jokio atsisveikinimo, jokio kapo, jokio kryželio – tik pelenai pavėjui. Vietoje atminties – gūdi tyla. Mūsų papročiuose toks pasirinkimas – ne tylus, o skaudžiai aidintis tuštumos ženklas.
…Svarbiausia, kad nors kažkas liktų…
Vėlinės – ne tik žvakių šviesa kapinėse. Tai tylus klausimas: kiek šviesos paliekame kitiems, kol patys dar esame? Vieni pėdsaką palieka tylia šviesa, kiti – darbais, žodžiais, meile, šiluma, atjauta. Kartais tą pėdsaką liudija kapas, kartais – pabraukta eilutė knygoje. Svarbiausia, kad nors kažkas liktų…
Kiekvienas žmogus, sąmoningai ar ne, audžia savo gyvenimo voratinklį. Kai siūlas nutrūksta, lieka tik tai, ką įpynėme į kitų gyvenimus: gerumą, atmintį, šviesą. Gal žaliai pabrauktas sakinys knygoje „Ieškokime savo pašaukimo“ yra tas tylus priminimas mums, dar esantiems: kol turime laiko, auskime šviesos siūlą, kad kai jis nutrūks ir mūsų nebeliks, vis dar kažkas verktų…
Dalia ZIBOLIENĖ
