-Kokie „Pragiedruliams“ buvo praėję metai? Kokius dalykus išskirtumėte? Žmones, idėjas, susitikimus.
– Vilniaus rokiškėnų klubas „Pragiedruliai“ tai žmonės, kuriems svarbus gimtasis kraštas net ir gyvenant toli nuo jo. Tai atmintis, kuri gyva žmonėse, kurie prisimena tą patį kraštą ir ji egzistuoja visur, kur kas nors pasako: aš esu iš Rokiškio. Ką veikiame? Susirenkame, susiskambiname, komunikuojame kaip savi. Mums rūpi Rokiškio kraštas, todėl prisidedame idėjomis, palaikome parama, dėmesiu, puoselėjame kultūrą, tradicijas, atmintį, žmones, taip pat padedame vieni kitiems kai prireikia patarimo ar palaikymo.
Pradėjus veiklą, man kartais paskambindavo rokiškėnai ir sakydavo „atsiųsim vaikus į klubą, jie juk gyvena Vilniuje“. Tuomet ilgai galvodavau – o tai kur jie juos atsiųs? Mes neturime patalpų, kur jie galėtų ateiti. Tik vėliau supratau, kad klubas veikia kitaip – per komunikaciją, renginius, susitikimus, iniciatyvas ir ryšį su kraštu. Jei žmonės nori, jie gali jungtis, dalyvauti veiklose, sekti informaciją, įsitraukti tada, kai vyksta konkretūs susitikimai. Visų lauksime. Šiandien daug kraštiečių gyvena ne tik Vilniuje, kituose Lietuvos miestuose, bet ir užsienyje. Todėl klubas vis dažniau veikia ne per nuolatinius susitikimus, o per komunikaciją, renginius ir informacijos sklaidą.
Klubo veikla grindžiama narių entuziazmu ir savanoryste. Klubas pats savaime nėra veikiantis subjektas, jis tampa gyvas tik tada, kai veikia asmenybės, prisiimančios iniciatyvą. Realius darbus daro konkretūs žmonės. Klubas suteikia vardą, tęstinumą ir bendrą kryptį, o žmonės – turinį, gyvybę ir judesį. Todėl kalbant apie pasiekimus teisinga sakyti, kad tai konkrečių žmonių darbai, gimę klubo vardu ir bendruomenės erdvėje.
Keletą jų paminėsiu. Atsiprašau ir nuoširdžiai dėkoju visiems, kurių čia nepaminėsiu dėl vietos stokos.
Pernai „Pragiedrulių“ bendruomenę savo darbais, kūryba ir iniciatyvomis garsino daugybė klubo narių. Venantas Mačiekus rūpinasi Rokiškio krašto istorijos atmintimi. Donatas Smalinskas savo iniciatyvomis puoselėja lietuvių kalbą ir tarmes, stiprindamas tapatybę ir ryšį su gimtine. Dailininkas Jokūbas Zovė, kilęs iš Rokiškio rajono, sukūrė jubiliejinį Panevėžio vyskupijos herbą, skirtą vyskupijos šimtmečiui. Tai jo asmeninė kūryba, bet ir visos bendruomenės džiaugsmas. Skulptorius Gediminas Žuklys papildė Rokiškio Atminimo sieną ženklu, skirtu skulptoriams broliams Leonui ir Vladui Žukliams. Sausio mėnesį Rokiškio rajone lankėsi kadenciją baigęs Bronisław Komorowski, kurio giminės šaknys siekia šį kraštą. Prie šio prasmingo privataus vizito organizavimo svariai prisidėjo klubo narys Algis Narutis kartu su Arvydu Bagdonu. Menininkė Jolanta Gegelevičiūtė savo kūryboje jungia tapybą, grafiką, tekstilę ir poeziją, nuolat grįždama prie gimtosios žemės, atminties ir tradicijų temų. . Eugenijus Driskius puoselėja Kriaunų bendruomeniškumą, tarpusavio pagalbą ir vietos tapatybę. Arvydas Matuzonis jungia vietos bendruomenę su Kaune gyvenančiais kraštiečiais ir prisideda prie tradicijų atkūrimo Kamajų Respublikoje. Valentino Milaknio iniciatyva surengti labai prasmingi ir paveikūs susitikimai su kunigu K. Dvarecku.
Dar keli įvykiai, kuriuos norėčiau išskirti: rašytojo Rimgaudo Graibaus knygos „Lėtas lietus” pristatymas. Klubo veiklai palaiminimą suteikė Vilniaus arkivyskupijos Carito kapelionas monsinjoras Žydrūnas Vabuolas. Keliavome vyskupo J. Tunaičio keliais. Mūsų klubo inicijuotas Kraštiečių klubų vadovų susitikimas, kuriame aptarėme bendras bėdas ir siekius. Monografijos “PANEMUNIS” pristatymas. Šiltas buvo vakaras, skirtas operos solistės Irenos Jasiūnaitės 100-mečiui paminėti.
Atsiprašau visų, kurie apie renginius sužinojo per vėlai ar jautėsi likę nuošalyje. Dirbant savanoriškai ne visada pavyksta viską padaryti idealiai. Bet kiekviena patirtis padeda mums augti. Labai kviečiu sekti klubo naujienas ir jungtis ateityje – esate laukiami visi.
-Žiniomis apie Rokiškį aktyviai dalijatės socialiniuose tinkluose, pastebite, kas gimtajame krašte vyksta, atvažiuojate čia, bendraujate su kraštiečiais. Tas žvilgsnis iš toliau – vertingas. Kas klubo nariams labiausiai rūpi, kai susirenkate ir kalbatės apie Rokiškį?
-Mums labiausiai rūpi ryšys – kaip Rokiškio kraštas gyvena šiandien, kuo jis gyvas, kuo džiaugiasi ir su kokiais iššūkiais susiduria. Dažnai kalbame apie žmones, iniciatyvas, kultūrinius renginius, bendruomenių pastangas. Žvilgsnis iš toliau leidžia pastebėti ir tai, kas kartais vietoje tampa kasdienybe: krašto stiprybes, jo savitumą. Labiausiai rūpi žmonės. Ir tai, kad jų kasmet vis mažėja. Matome statistiką: gimimų skaičius kelis kartus mažesnis nei mirčių. Bet mums skaudžiausia ne patys skaičiai, o tai, kas slypi už jų – tuštėjantys kaimai, senstantys žmonės, vienišumas. Senėjimas pats savaime nėra blogis, bet kai jis vyksta kartu su jaunimo išvykimu, atsiranda tuštumos jausmas. Rokiškėnams noriu pasakyti, kad jie nėra vieni. Kad Rokiškis rūpi ir tiems, kurie gyvena kitur. Kol yra žmonių, kurie grįžta, klausia, domisi ir nori padėti, tol yra ir viltis. Mums svarbu, kad Rokiškis liktų ne tik vieta žemėlapyje, bet ir gyva bendruomenė.
-Pradėjusi vadovauti klubui sakėte, jog „didelė svajonė būtų suburti ne tik Vilniaus rokiškėnus, bet ir po platųjį pasaulį pasklidusius“. Ar šitas noras jau turi realaus pagrindo?
-Ši svajonė dar netapo realybe. Bet vis daugiau kraštiečių, gyvenančių ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose ar užsienyje, įsitraukia per nuotolį – seka veiklą, dalijasi informacija, atsiliepia į kvietimus. Šiandien ryšys nebūtinai reiškia fizinį susirinkimą vienoje salėje, todėl komunikacija, sklaida ir bendravimas nuotoliniu būdu tampa labai svarbus.
-Ką „Pragiedruliai“ numatę šiais metais?
-Tęsime tai, kas jau pasiteisino: renginius, susitikimus, aktyvią komunikaciją ir krašto sklaidą. Žinoma, tęsis įrašai socialiniuose tinkluose, bendradarbiavimas su spauda, savivaldybe.
Kadangi neturime nuolatinių pajamų ir veikiame savanoriškais pagrindais, planai išlieka realistiški – orientuoti į žmones, idėjas ir bendradarbiavimą. Mūsų tikslas paprastas, bet svarbus: palaikyti gyvą ryšį su Rokiškio kraštu ir būti tiltu tarp gimtinės ir išvykusių kraštiečių. Be to, pernai klubas pateikė vieną Rokiškio kraštui nusipelniusį žmogų Prezidento apdovanojimui. Vasario mėnesį išgirsime sprendimą – kol kas tai tebūnie malonus siurprizas.
-Ačiū už pokalbį.
