Štai ir priartėjo pirmasis kalendorinio pavasario savaitgalis. Aš ne prieš pavasarį, bet man žiema su mažiau spalvų ir daugiau tylos arčiau širdies. Tik pabūsiu, sakau, truputį vėjavaikiškas (toks „man kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas“) ir parašysiu pavasariškus „Akcentus“.
Nors gal kiek ankstoka. Aną savaitgalį šunį bevedžiodamas tirpstančio sniego balose jau prisėmiau abejus savo žieminius batus, o šįryt pasukom su savo augintiniu per dar gilokas pusnis ir vos neprisėmiau savo „čebatų“, kuriais taip džiaugiuosi šiemetinio pavasario pradžioje. Pernai juk tiesiai iš žieminių įšokau į kedus ir džiaugiausi, kad kojos tokios lengvos, jog beveik skrendi.
Ir šildymo sąskaitos kovą daugeliui dar kandžiosis, mat vasaris buvo net su šalčio rekordais. Bet užtat su įspėjimais apie potvynį valdžia, regis, paskubėjo. Lietaus artimiausią savaitę horizonte kol kas nesimato, tai saulė, pasikeisdama su lengvais naktiniais šaltukais, ir sniegą nuleis, ir ledus ištirpdys palengva. Tikėkimės.
Kokios mano prognozės pavasariui? Ne apie orus, žinoma (juos tegu sinoptikai prognozuoja), o apie visuomenę ir politiką. Kadangi jokių rinkimų šį pavasarį ir vasarą nebus, tai yra visos galimybės išvengti politinių audrų su perkūnijomis. Bet…
Pasaulis vis dar ant virimo ribos. Karas Ukrainoje, karas Irane ir Artimuosiuose Rytuose. Antrasis toliau, apie jį daugiau primena kiek pašokusios kainos degalinėse. Tik kai prisimeni, kad teko mokėti ir dar 30-40 centų už kuro litrą daugiau, tai negąsdina. Gąsdina pasaulio gaisras. O jis grasina ir vienur, ir kitur.
Jei kalbėsim apie Ukrainos „gaisrą“, tai ne ką mažiau už jį liūdina mūsiškių paramos rinkėjų ir vežėjų rietenos. Atrodo – dėl ko? Juk tam pačiam reikalui – kad agresorius būtų sutramdytas, kad laisvę mylinti tauta galėtų apsiginti ir laisvai gyventi – pinigai, įranga, mašinos renkamos ir tiekiamos. Betgi ne, kiekvienas mano, kad jau jis tai teisingai daro, o visi kiti kažkaip neteisingai, ne tiems, ne taip, ne tada. Gražiai padarė Andrius Tapinas ir „Laisvės TV“ pusę teismo už šmeižtą priteistų jiems iš šmeižikų pinigų skyrę smulkesniems rėmėjams. Bet ir tai buvo skundų, kad ne taip ir ne tiems. Kaip pagal tą rusišką patarlę „Mušk savus, kad svetimi bijotų“.
Jei grįšim iš geopolitinės erdvės į savo kiemą, tai pavasarį prognozuočiau panašų į rudenį ir žiemos pradžią. Jau girdisi raginimai ruoštis atnaujinti protestus, ginančius laisvą žodį, mat, naujosios LRT įstatymo pataisos vietoj žadėto depolitizavimo krypstą į dar didesnį politizavimą. O ko jūs tikėjotės? Manot, valdžia atsisakys nors menkiausios galimybės kontroliuoti „tiltus, paštą ir telegrafą“? Nebūkite naivūs, nekartokite mano klaidų.
Juolab valdžia pasiskirstė darbais ir veikimo būdais. Vieni (NA) triukšmauja, bet kai reikia, balsuoja teisingai, kiti (socdemai) reikšmingais veidais tvarko savo reikalus, o apie valstybinius moka ilgai šnekėti nieko nepasakydami ir spręsti problemas nieko nedarydami. Sako, taip didžioji dalis problemų pačios išsisprendžia. Tik kad jau susidarė pakankama (?) kritinė masė tuo nepatenkinta.
Užjudinta įvairi žiniasklaida, o ypač jos tyrimų skyriai, darbo turi į valias. O juk seniai įrodyta ir žinoma, kad karas prieš žiniasklaidą niekam nieko gero neatneša. Ir naujoji Šarūno Černiausko bei Andriaus Tapino knyga „Pagauti Palucką“ žymia dalimi apie tai. Perskaičiau ir kitiems rekomenduoju. Netgi duočiau norinčiam savo egzempliorių su autorių parašais. Pastarosios savaitės įvykiai leidžia spėti, jog kitų metų Knygų mugei gali atsirasti ir naujas trileris „Pagauti Žemaitaitį“. Tai kas, kad toks neplanuojamas, juk ir knygos apie Palucką nei jo atsistatydinimo pernai vasarį dar niekas neplanavo.
Gyvenimas juda pavasario greičiais. Mokslininkai nustatė, kad pavasaris iš pietų į šiaurę juda vidutiniu, jei neklystu, 19 kilometrų per dieną greičiu. Jei jis dabar kažkur Lenkijoje, iki mūsų per šv. Velykas tikrai ateis. Kaip ir pernai. Prisimenat, pernai per Velykas buvo 28 laipsniai šilumos. Tai kas, kad paskui gerokai atšalo.
Žodžiu, pavasaris ateis net nelaukiamas. Jūs tik žiūrėkit, kad gyvenimo kas nors negadintų.
Ir nemiegokit, kad pavasario nepramiegotumėt. Socialiniuose tinkluose radau: „Proto miegas telkia lazduotą piktuomenę“. Nebūkit piktuomenė, pavasaris – meilės metas.
P. S. Tiesa, Rokiškyje pavasarį prognozuočiau ne tik vėlyvesnį, bet ir politiškai bei visuomeniškai ramesnį/tingesnį negu likusioje Lietuvoje. Atspėkit, džiugina tai mane, ar neramina?
