Kai pernai rudens pradžioje pirmas draugiškas rungtynes naujoje dar oficialiai neatidarytoje Rokiškio Arenoje žaidė Baku „Sabah“ ir Utenos „Juventus“, ar kas nors galėjo pasakyti kad su Azerbaidžano čempionais žaidžia būsimieji LKL finalininkai? Bet kuris, garsiai tai ištaręs, būtų buvęs palaikytas fantastu, jei ne sapaliotoju, nieko apie krepšinį neišmanančiu. Betgi nutiko tai, kas nutiko – Utenos „Juventus“ pirmą kartą komandos istorijoje LKL finale, nors po reguliaraus sezono buvo tik septinti. Neįmanoma nesižavėti kuklios provincijos komandos ryžtu, aistra, nusiteikimu ir noru.
Dar džiugiau, kad mes galime laikyti save prisidėjusiais prie Utenos komandos žygio šiame sezone. Ir ne tik tuo, kad pakvietėme sužaisti priešsezonines rungtynes. Ilgametis komandos rėmėjas yra ir „Rokiškio sūris“, kurio logotipas gražiai atrodo ant „Juventus“ marškinėlių. Sėkmei pritraukti galima būtų pasiūlyti Utenos komandai ir šiemet vienas iš ikisezoninių rungtynių sužaisti mūsų arenoje, ji tikrai susirinktų pilnutėlė. Komanda po šio sezono turės žymiai daugiau gerbėjų ir pasiūlymų, tad norint ją pamatyti pas mus, reiktų jau dabar tuo susirūpinti.
„Juventus“ – geras pavyzdys visiems, ne tik jaunimui, kad viskas įmanoma, kad reikia tik nebijoti ir tikėti savimi. Apie tokias provincijos komandas, savo dvasia nugalinčias sunkumus, kuriami filmai ir knygos, apie tokias pasakojamos istorijos ir legendos.
Ir nori nenori susimąstai, ką turime čia, Rokiškyje. Taip, turime žymiai geresnes sporto bazes negu prieš keletą metų. Bet apie planus, kad mūsų arenose bent kiek aukštesniu lygiu žaistų mūsų miesto komandos, kol kas dar negirdėti. Taip, jaunieji tinklininkai praėjusiame sezone jau dalyvavo Lietuvos jaunimo čempionate ir pirmas blynas, galima sakyti, neprisvilo. „JVN“ krepšininkai po ilgesnės pertraukos ryžosi atstovauti rajoną Mažų miestelių krepšinio lygoje ir liko priešpaskutiniai. Jau užaugo karta, kuri nebeprisimena, kad Rokiškio komanda kažkada žaidė LKAL (dabartinės NKL atitikmuo).
Galime didžiuotis ledo rituliu, bet… „Grizliai“, dar užpernai laimėję pirmos lygos čempionatą, pernai likę treti, šiemet jau nebepateko į pusfinalį. Komanda sensta ir nežinia, kas pakeis veteranus, o jiems kai kuriems jau 50 suėjo. Nes jau niekas nebeprisimena, kad kažkada Rokiškio ledo ritulio komandos žaidė kone visų amžiaus grupių čempionatuose, o dabar, net turėdami ledo areną, tesugebame suburti vos vieną ar dvi komandas.
Nekalbėsiu šiuokart apie futbolą, nes, regis, turime jau tik salės futbolo komandų ir nė vieno normalaus futbolo stadiono. Kai kas pasakys „kol kas“, bet, kaip sakoma, nieko nėra pastovesnio už laikinumą. Na, apie futbolą dar bus proga pašnekėti, nes kitą savaitę prasideda pasaulio futbolo čempionatas. Kur mes tame futbolo pasaulyje?
Gal tokia jau provincijos dalia – auginti talentus didesniems miestams, didesnėms komandoms. Negali sakyti, kad nieko neužauginame. Užauginame. Lengvaatlečių, tų pačių ledo ritulininkų vis dar yra kituose miestuose. Bet kad net tų užaugintų, pasiekusių tikrai aukštus rezultatus, deramai pagerbti nesugebame. Iki šiol kankina svetima gėda dėl mūsų elgesio su olimpinę bronzą iškovojusiais dviem Rokiškyje užaugusiais krepšininkais. Prilyginome juos rajono čempionams, atsipirkome garbės ar padėkos raštais, o kai kituose kraštuose olimpiniams prizininkams stato paminklus ir jų vardais vadina aikštes bei skverus.
Sakyčiau, užsižaidėme statybomis ir pamiršome žmones. Į juos reikia investuoti.
