Gal prieš porą savaičių iš lizdų dalyvauti pasaulio gyvenime išskrido jauni varniukai. Gal kuosiukai (nelabai aš juos skiriu), o gal ir tie, ir anie. Labai įdomūs jie. Pirmomis dienomis tokie dar nelabai mėgstantys ir mokantys skraidyti, daugiau vaikštinėjantys pieva ar šaligatviu ir ant visų besibarantys ant visų ir visko: ant praeinančių žmonių ir šunų, ant tėvų, tupinčių medyje ir atidžiai sekančių juos, ant akmenukų, netinkamų maistui, ant vištienos kaulo, ištraukto iš konteinerio (nepalikite jų atidarytų, nes šunims tie kaulai kenkia). Gal ne iš piktumo barasi, gal toks jų bendravimo su pasauliu, kuris ne visada teisingas, būdas.
Pasiilgstu tokių varniukų politikoje. Ne didžiojoje, labiau vietos. Kad kas nors, kaip kadaise viena šešiolikinė giminaitė, pasakytų: „Jūs nežinot, kaip reikia gyventi“. Kai neseniai tos pačios giminaitės, jau perkopusios trisdešimtmetį, paklausiau, ar vis dar žino, kaip reikia, tik nusišypsojo. Supratau, kad taip gerai nebežino.
Kalbamės anądien su kolege apie būsimus savivaldos rinkimus ir dūsaujam, kad jie greičiausiai bus labai nuobodūs, gal net nelabai bus apie ką rašyti. Nes tie mūsų „varniukai“, kurie galėtų sukelti daugiau triukšmo, išskrenda į miestus dar nė nepradėję karksėti. O jeigu grįžta kurie greičiau, tai grįžta „apsiplunksnavę“ partiniais interesais kaip, pavyzdžiui, vicemeras Antanas Taparauskas, po užpraeitų „Akcentų“ išbaręs mane už tingėjimą rašyti apie socdemų savireklamos renginius.
Aš jau senas varnas, kuris atlaidžiai žiūri į tokius piktokus „karktelėjimus“. Kaip ir į visa kita. Neatrodo pačiam, kad senas, galvoj dar daug visokių erezijų ir konceptualių (bei nelabai) visuomenės tobulinimo idėjų, bet vis dažniau nutinka kaip ano pokalbio su Eriku Gaigalu pabaigoje, kai prisiminiau, kaip mes patys mokykloje susiorganizavom tarpklasines futbolo varžybas. „Kada tai buvo?“, paklausė treneris. „Prieš 40 metų“, atsakiau ir susigėdau. Nors jokiu būdu negaliu įsivaizduoti, kad dabartiniai paaugliai be mokytojų vadovavimo ar nurodymo negali nieko. Nelabai aš juos pažįstu, bet kiek daug matau iš jų einančių idėjų ir sumanymų, kuriems tiesiog negali nepritarti ir jų nepalaikyti.
O dabar jau dažnai taip. Pradedi kažką pasakoti apie, atrodo, visai neseniai vykusius dalykus, paskui paskaičiuoji – prieš 25, prieš 30, prieš 40 metų… Tarsi būtum lėkęs šviesos greičiu ir laikas susitraukė.
Betgi ne apie laiką aš, o apie varniukus. Apie drąsą piktintis pasauliu ir prisiimti jo pertvarkymo naštą. „Išgverusi gadynė! Ir, deja, aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją“, kaip garsiai deklamavo toks Hamletas.
Nors pats kažkada esu sakęs, kad kenčiantys gražiai atrodo tik scenoj, o ne gyvenime, bet Hamletų reikia ir čia. Arba varniukų, karksinčių ant visų ir visko. Kartais, kad nusišypsotum pamatęs tokį, o kartais, kad įsiklausytum ir pagalvotum. Kad nebūtų taip nuobodu.
