Bet konkreti premjera jau ant nosies, ir jis prisipažįsta, kad prieš ją visi dalyviai tampa šiek tiek nervingesni ir jautresni… „O publika pasitikiu kartais labiau negu aktoriais. Bet į liaupses ir pagyras žiūriu su tam tikru nepasitikėjimu. Jeigu kalbėsim apie Rokiškio rajono publiką, tai mane gerąja prasme stebina Bajorų žiūrovai ir jų sugebėjimas „užkurti” ne tik savus, bet ir atvykusius vaidintojus. Rokiškio miesto žiūrovas atsargesnis, ne toks entuziastingas, bet irgi išmintingas. Visgi kaimo žiūrovų pastabos būna drąsesnės, taiklesnės, labiau netikėtos ir priverčiančios susimąstyti. Gal todėl, kad jie drąsiau reiškia savo nuomonę, o ne tik spaudinėja mygtukus TAIP ir NE“, – svarsto Eligijus pokalbiui pasisukus apie mūsiškių žiūrovų reiklumą.
Kada premjera?
Premjera jau trečius metus per Onines. O šiemet Oninės (liepos 26) dar ir išpuola sekmadienį.
Kodėl rinkaisi šią pjesę? Vien pavadinimas jau kažkiek intriguoja. Šiek tiek papasakok siužetą.
Pjesę rinkausi dar galvodamas apie jos statymą su “Bunkerio” trupe, bet paskui pagalvojau, jog ir Pandėlio vaidintojai jau pribrendo rimtesniam pastatymui. Na, gal ir ne visai pribrendo, bet kodėl gi nepadarius ko nors, kas priverstų palypėti dar laipteliu aukščiau, kas priverstų nustebti ne tik žiūrovus, bet ir pačius aktorius. Ir tikrai, iš pradžių buvo nemažai abejonių, ar jie gali “patempti” tokią psichologiškai sudėtingą medžiagą. Teko tas abejones pamažu sklaidyti.
Intriguoja ne tik pavadinimas, bet ir pjesės autorius, amerikiečių dramaturgas Judžinas O’Nilas (Eugene O’Neill, 1888-1953), tragiško likimo, gimęs ir miręs viešbučiuose. Jis dažnai įvairius klasikinius siužetus perkėlė į JAV aplinką.
„Virvėje” tai sūnaus palaidūno parabolė iš evangelijos pagal Luką. Daugiau apie siužetą ir nepasakosiu. Galiu pasakyti tik tiek, jog tai viena kontraversiškiausių parabolių apie kaltę ir atleidimą, o dramaturgas ją dar labiau užaštrina, nes nei kaltasis sūnus atgailauja, nei tėvas (iš pirmo žvilgsnio) atleidžia.
Sakai, kad mėgsti neigiamus personažus. Ar teigiami žiūrovams ne tokie įdomūs, ar turi kažkokių kitokių intencijų?
Neigiamus personažus vaidinti gal kiek paprasčiau, nes blogame žmoguje rasti žmogiškumo ir pateisinimo lengviau, negu teigiamąjį sužmoginti ieškant jo ydų. Specialiai tokių pjesių, kuriose sunku rasti kažką šviesaus, neieškau. Nors kartais pagalvoju, jog, nepaisant užknisančio optimizmo gyvenime, teatre esu šiek tiek mizantropas, nelabai pasitikintis žmonių ar visos žmonijos gera valia. Tas nepasitikėjimas kartais ir išsilieja dramomis bei tragedijomis. Anksčiau aktoriai net sakydavo, jog komedijos man ne taip sekasi, kaip dramos, bet gal dėl to kaltas ir mano truputį nišinis humoro jausmas.
Ar esi piktas, kai statai spektaklį? Nors užduodama klausimą galvojau apie aktorius, bet dabar manau, kad ir šiaip įdomu ar prieš premjerą tampi bjauresnis?:)
Geras klausimas. Prieš premjerą teatre apskritai visi darosi nervingesni, jautresni. Gal kiek ir piktesni. Režisieriai ypač, nes jie labiau negu aktoriai linkę į perfekcionizmą, nori, kad viskas vyktų tobulai. Bet taip nebūna, todėl neišvengiamai kyla visokie susierzinimai, vidinės įtampos, kurios ima ir išputoja. Nors jaučiu, kad su amžiumi darausi ramesnis, tolerantiškesnis aktorių netobulumui. O gal ir Pandėlio aktoriai atlaidesni, labiau įsiklausantys, sekantys režisieriui iš paskos, o ne bandantys jį perdaryti pagal savo manierą, ko kartais pasitaikydavo Rokiškyje. Su pandėliečiais gal kartais pasigendu jų azarto ir siekio ką nors įrodyti, bet režisieriaus darbas su jais ramesnis. Tik abejonių savo ir aktorių teisumu nuo to ne mažiau. Bet čia turiu prabangą dirbti neskubėdamas. Tiesa, aktoriai gal ir nesutiks su tokiu mano teiginiu, nes kartais padejuoja dėl didelio krūvio ir per dažnų repeticijų.
Mėgėjų teatrų režisieriai imasi vis sudėtingesnių temų. Ne tik kaip Petriukas gražiai gyvena su Maryte ir panašaus turinio. Ar esi tai pastebėjęs ir jei taip, tai kodėl?
O kokios temos yra sudėtingesnės? Be abejo, kaimiškoji ar specialiai mėgėjams vaidintojams skirta dramaturgija niekur nedingsta. Ji vaidinama ir bus vaidinama. Bet ir ją imdami statyti mėgėjų teatrai jau nebebijo ieškoti sudėtingesnės ar ryškesnės formos, nebebijo įvairių eksperimentų, nebesiremia vien buitinio psichologinio teatro galimybėmis. Kitas dalykas, kad ir naujoji ar eksperimentinė dramaturgija nebėra toks nematytas svečias mėgėjų teatre. Taip pat ir dramaturgijos klasika. Vien per pastaruosius keletą sezonų Šekspyro dramos statytos Anykščių („Otelas”, rež. Jonas Buziliauskas), Mažeikių („Vasarvydžio nakties sapnas”, rež. Airida Lementauskienė) teatruose.
Jei grįšim prie „Virvės”, tai pastarosiomis savaitėmis sužinojau, jog apie šios pjesės pastatymą tuo pat metu mąstė/mąsto ir Utenos kamerinis teatras (rež. Šarūnas Kunickas), ir Klaipėdos Universiteto teatras (rež. Jūratė Grigaitienė). Tad gali būti, jog ši pjesė tiesiog sulaukė savo laiko, kažkas šiame laike yra tokio, ką ši pjesė gali pasakyti skaudžiai, bet aktualiai.
Dar galvoju, jog gali būti, kad pamažu perimame skandinavų tradiciją, kai mėgėjų teatras yra ne toks akademiškas, atviresnis įvairiems eksperimentams. Nes nepriklauso nuo biudžeto, nuo žiūrovų kiekio, todėl drąsesnis, tai yra, mažiau bijantis kūrybinių nesėkmių, kurios neišvengiamos.
Žiūrovai šiandien visko matę ir labai reiklūs. Ar sutinki, o gal prieštarausi?
Teatro liaudies išmintis byloja, jog publika yra kvaila, bet viską supranta. Todėl visus priekaištus ar abejones, kad žiūrovai ko nors nesupras, aš iš karto atmetu. Lygiai taip pat nesu patenkintas ir save guodžiančiais po kai kurių nesėkmių aktoriais, jog žiūrovai nežino, kaip turėjo būti. Kai spektaklis nevyksta taip, kaip turėtų, tai ir nevyksta. Nors žiūrovai ir džiaugiasi, ir katutėmis ploja ar net ovacijas sukelia. Bet nėra ir taip, kad visai neįsiklausyčiau į publikos pastebėjimus. Kartais visai eilinis eiliniausias žiūrovas pasako šį bei tą taip, kad net mane, nemažai mačiusį bei girdėjusį, nustebina savo suvokimu ir išmanymu. Todėl publika pasitikiu kartais labiau negu aktoriais. Bet į liaupses ir pagyras žiūriu su tam tikru nepasitikėjimu. Jeigu kalbėsim apie Rokiškio rajono publiką, tai mane gerąja prasme stebina Bajorų žiūrovai ir jų sugebėjimas „užkurti” ne tik savus, bet ir atvykusius vaidintojus. Rokiškio miesto žiūrovas atsargesnis, ne toks entuziastingas, bet irgi išmintingas. Visgi kaimo žiūrovų pastabos būna drąsesnės, taiklesnės, labiau netikėtos ir priverčiančios susimąstyti. Gal todėl, kad jie drąsiau reiškia savo nuomonę, o ne tik spaudinėja mygtukus TAIP ir NE.
Žadėjai statyti dar vieną sudėtingą pjesę (neatsimenu pavadinimo), net aktoriai jau kaip ir sakei atrinkti. Ar statysi? Jubiliejus šiemet, tai mes tikimės…
Kol kas dar paliksiu šį klausimą be tikslaus atsakymo. Labai norėčiau pastatyti dar vieną, gal paskutinį, spektaklį Rokiškyje ir su Rokiškio aktoriais, bet ne Rokiškio Teatre. „Bunkerio” trupės vaidintojai vis skatina mane to imtis, tai pamąsčiau – kodėl ne dabar? Jau ir pjesę turiu (Juozo Grušo „Mykolas Glinskis”), ir sumanymą, bet apie darbų pradžią kalbėti dar ankstoka. Darbų ir reikalų dabar turiu tiek, kad vienu metu statyti du spektaklius, ko gero, būtų pernelyg avantiūriška net man, prisiekusiam avantiūristui. Bet nesakau, kad šitas sumanymas dar šiemet negalėtų būti įgyvendintas. Gal kaip vienos kurios ar ir kelių trupių bendras projektas. Nemėgstu šito žodžio, bet jis šiuo atveju gal būtų tiksliausias. Pagyvensim – pamatysim.
O dabar lauksiu visų Pandėlyje liepos 26 d. 14.30 val. Judžino O’Nilo „Virvės” premjeroje. Rudenį, visai galimas dalykas, šis pastatymas bus suvaidintas ir Rokiškyje, festivalyje INTERRAMPA. Išankstinį neoficialų kvietimą jau turime.
