Ir laibgališkiai šventė iš širdies, tuo pačiu paminėdami dailės metus ir Lietuvos Radijo šimtmetį. Ta proga ne tik vienai dienai įsteigė savotišką Laibgalių radiją (kas negirdėjo, tiems neįmanoma paaiškinti, kokio tai gerumo radijas), ne tik pastatė tam šimtmečiui didelę statulą iš šieno ritinių bei kitų, artimesnių radijui, detalių, bet ir pasikvietė visą LRT radijo komandą: Edvardą Kubilių, Gerūtą Griniūtę ir Edviną Kučinską, kurie ne tik džiaugėsi laibgališkių dėmesiu radijo jubiliejui, bet ir nuoširdžiai domėjosi, kas čia, Laibgaliuose, dedasi ir kuo žmonės gyvena, o ir patys buvo kalbinami.
Tradiciškai Laibgalių gatvės šventėje įrengė savo kiemelius: „Atrminties-Praeities“, „Darbščiųjų rankų“, „Ateities kaimo“. Buvo ir Krašto muziejaus kiemelis su arbata bei gardžiais pyragais, ir dailininkų kampelis su žaviais Jolantos Leitonienės darbais (juk dailės metai) ir kitų linksmybių vaikams bei suaugusiems.
Gal dalyvių bei svečių ir mažiau sukiojosi šventėje (ralis kai kuriuos labiau viliojo), bet atvyko ir meras Ramūnas Godeliauskas, ir Seimo narys Tadas Barauskas (pirmasis net be švarko vaikščiojo, o antrasis skundėsi, jog per karšta, bet švarko nenusirengė), tai netrūko tradicinių sveikinimų ir apdovanojimų, muzikos, dainų ir šokių.
O gandrai… Gandrai jau būriuojasi ir patys išskris. Po Baltramiejaus jų, bent jau daugumos, čia nebematysim.
