Propaganda – sena kaip pasaulis. Bene pirmuoju raštiškai užfiksuotu jos atveju istorikai laiko senovės egiptiečių ataskaitas apie Kadešo mūšį tarp egiptiečių ir hetitų, vykusį 1274 m. pr. Kr. Egipto faraonas Ramzis II teigė pasiekęs šlovingą pergalę, tačiau objektyvių to patvirtinimų nėra ir istorikai nežino, ar iš tiesų tą mūšį faraonas laimėjo, ar pralaimėjo. Triumfo arkos, šventyklos, valdovų ir karvedžių paminklai, menestrelių ir karo dainos, panegirikos – visa tai galima laikyti senųjų laikų propaganda. O kokia ji šiomis dienomis? Apie tai kalbėjomės su Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos vadu kapitonu Sergejumi AFANASJEVU (nuotr.).
Kova dėl abejingųjų
Pašnekovas situacijos nešvelnina: vyksta nepaskelbtas karas. Koks jo tikslas? „Visuomenė yra pasidalijusi į tris grupes: vieni myli, gerbia, saugo mūsų valstybę, antri – abejingi jai ir labiau rūpinasi savo pačių reikalais, treti – atvirai priešiški. Nei pirmųjų, nei trečiųjų jokia propaganda nepaveiksi. Kova eina dėl pačios didžiausios – abejingųjų grupės“, – aiškino S. Afanasjevas.
Kas mūsų priešas? „Dažniausiai bijoma parodyti jo veidą. Bet priešas jį turi: raudoną, spuoguotą snukį. Jo propaganda bando tavo tikėjimą, pasirinkimą, pasirengimą“, – sakė jis. Ir pridūrė, kad priešas propagandai skiria daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių. „Ir mes turime pateikti jam atsvarą“, – sakė pašnekovas.
„Žodis „propaganda“ visuomenėje turi neigiamą reikšmę. Iš tiesų ji yra neutralus reiškinys. Propaganda egzistuoja nuo seniausių laikų, ir visos tautos, valstybės, visuomenės grupės ja naudojasi. Klausimą reikėtų kelti kitaip: kodėl mes nesinaudojame progomis paneigti priešiškus mūsų valstybei, visuomenei teiginius?“ – sakė jis.
Antai žmonės skundžiasi, kad valstybė jais nesirūpina. „Štai žmogus neturi darbo. Jam blogai, jis skundžiasi, pyktį malšina alkoholiu. Bet juk mes, piliečiai ir mokesčių mokėtojai, jam įsipareigojome mokėti pašalpą, kad jis nedirbdamas nemirtų badu ir dar liktų pinigų pasilinksminti. Tad ar iš tiesų valstybė, tai yra mes visi, esame tokie blogi?“ – retoriškai klausė pašnekovas.
Ne tik lapeliai
„Mūsų žmonės propagandą dažnai įsivaizduoja kaip priešo lėktuvų mėtomus atsišaukimus su nelabai maloniais paveikslėliais. Deja, tai tik pati grubiausia jos forma. Yra kur kas įdomesnių, mažiau pastebimų ir labiau paveikių propagandos priemonių“, – kalbėjo S. Afanasjevas.
Antai, vos prieš gerą mėnesį socialiniame tinkle „Facebook“ rokiškėnai noriai dalinosi demotyvacija, kurioje teigiama, kad Japonijoje yra 128 mln. gyventojų ir 9 tūkst. valdininkų, o Lietuvoje – 2,95 mln. gyventojų ir 52 tūkst. valdininkų. Joje akivaizdi nesąmonė – vien tik Tokijo savivaldybėje dirba daugiau valstybės tarnautojų, nei nurodyta demotyvacijoje. Bet rokiškėnai nuoširdžiai ja dalinosi ir piktinosi akylesnių internautų bandymais atvesti juos į protą. Panaši demotyvacija buvo apie tai, kad minimalią algą gaunantis žmogus už litą, kurį gaus išėjęs į pensiją, turi dirbti 100 valandų. Paskaičiavus tiksliau, tam litui uždirbti neprireikia ir valandos. Kodėl žmonės skleidžia tokias nesąmones apie savo pačių valstybę? Kapitonas S. Afanasjevas kategoriškas: „Nes saldus melas yra malonesnis nei karti tiesa. Propagandos tikslas – pakeisti, pakreipti norima linkme žmonių mąstymą.“ Norima parodyti, kad Lietuvoje per daug valdininkų, per mažai valstybės dėmesio ir rūpesčio skiriama „paprastam“ žmogui.
Bet juk tose demotyvacijose – plika akimi matomos klaidos. Joms išsiaiškinti nereikia specialių žinių, pakanka tik sveiko proto ir galbūt skaičiuotuvo.
„Atsvara propagandai – kritiškai mąstantis žmogus. Jis, rinkdamasis informaciją, pasvers ir patikrins peršamus faktus ir tiesas“, – sakė S. Afanasjevas. Kritinis mąstymas, pilietiškumas turi būti ugdomas jau šeimoje, darželyje, vėliau mokykloje. „Žmogus ir visuomenė, neturintys vertybių, tėra minkšta tešla, iš kurios priešas gali minkyti ką panorėjęs. Tautiškumas, pilietiškumas – stuburas, o kritinis mąstymas – smegenys. Turime ugdyti protą ir stuburą jau nuo darželio“, – kalbėjo pašnekovas.
Bet juk tokiomis demotyvacijomis dalinosi nemažai išsilavinusių rajono žmonių… „Būna dienų, kai grįžti iš darbo pavargęs ir dėl nieko nenori sukti sau galvos. Įsijungi televizorių ir žinias klausaisi kaip garsinį foną – kažkas kažką burba, bet detalesnės informacijos nelieka. Taip ir užkimbama net ant kvailiausios propagandos kabliukų“, – sakė pašnekovas. Blogiausia tai, kad suklastota informacija platinama, naudojama diskusijose kaip argumentas.
Daugybė veidų ir formų
Propaganda, S. Afanasjevo teigimu, daugialypė ir daugiaveidė. Ypač populiarios minėtosios demotyvacijos. Jos, anot pašnekovo, labiausiai atitinka jaunosios kartos skaitymo stilių. Tam tikrose grupėse platinamos banalybės iš serijos „Mažoji mergaitė Mašenka“ taip pat turi užkoduotus ženklus, kurių vartotojas tiesiogiai neidentifikuoja, bet jie siunčia tam tikrą žinią. Propaganda gali slypėti ir nekaltose supermama ar superpatriotu apsimetančio žmogaus žinutėse. Jos yra ir tam tikruose filmuose, muzikinių grupių kūryboje. „Skatinamas ar aukštinamas Rusijos visuomenės dvasiškumas, kultūra, gyvenimo būdas, jis priešpriešinamas Vakarų sumaterialėjimui. Iš tiesų, mūsų visuomenes vienija panaši praeitis, yra nemažai sąlyčio taškų, todėl propaganda atrodo tokia suprantama ir paveiki“, – teigė S. Afanasjevas ir pridūrė: „Ar įsivaizduojate Rusijoje vyrų choro „Kariūnas“ koncertą? Ar jiems įdomūs mūsų atlikėjai? Kas ten eitų į, tarkime, Džordanos Butkutės koncertą?“ Kaip norą likti Rusijos įtakos zonoje galima laikyti ir dalyvavimą tam tikrų failų keitimosi puslapių, forumų veikloje.
Informacijos ieškoma tikslingai
S. Afanasjevas teigė, kad žmogus, jungdamasis prie socialinio tinklo, eidamas į naujienų portalą informacijos ieško tikslingai: vienas – recepto vakarienei, kitas – žinių apie politiką, ekonomiką, istoriją ar karybą, trečiasis ieško vietos išlieti savo neigiamoms emocijoms. „Jei mus supančią informaciją lygintume su vandenynu, tai propagandinės žinutės – tarsi jame plaukiojančios žuvys. Žmogus ieško maisto dvasiai ir gaudo tokias „žuvis“, kurios numalšintų jo dvasinį alkį. Jei pagauta „žuvis“ jam netinka, meškerė metama antrą ar trečią kartą“, – aiškino pašnekovas.
Tą liudija ir pastarųjų dienų įvykiai. „Štai iš policijos pareigūnų mašinos pabėgo įtariamasis su automatu. Komentatoriai suskato piktintis, kaip blogai dirba mūsų pareigūnai ir juos koneveikti. Viena nesėkmė nubraukė daugybę sėkmingų darbų. Pažiūrėkime atidžiau: taip, jie padarė klaidą. Tačiau policijos pajėgos operatyviai surado ir bėglį, ir ginklą. Ši nesėkmė atskleidė kai kuriuos jos darbo trūkumus, ir jie bus ištaisyti“, – kalbėjo pašnekovas.
Taikoma į skaudžiausias vietas
Kadangi propaganda iškreipia tikrovę ar konstruoja paralelinę realybę, ji turi veikti ne tik protą, bet ir emocijas. „Jūs aplankėte paveikslų parodą. Joje – gražūs peizažai, natiurmortai. O štai vienas paveikslas kitoks – kažkoks nemalonus, erzinantis. Kokį paveikslą prisiminsite po kelių dienų? Ogi šitą, bjaurųjį. Nes jis sukėlė jumyse emocijas. Ir su priešiška propaganda taip pat – ji kelia emocijas, todėl tokia paveiki“, – aiškino pašnekovas.
Anot jo, veiksmingiausia propaganda yra ta, kuri taikoma į skaudžiausias vietas – šeimą ir piniginę. „Menka paslaptis, kad mūsų visuomenė dar per mažai tolerantiška kitokios seksualinės orientacijos žmonėms. Jų visais laikais buvo ir ateityje bus. Tai ar dabar pats tinkamiausias laikas kelti vienos visuomenės grupės tikras ir menamas problemas, siutinant visuomenę? Arba lytinio švietimo mokyklose klausimai. Ar tai jie dabar svarbiausi? Juk priešas tuo naudojasi, mus kiršina ir skaldo, keldamas priešpriešą tarp „tvarkingųjų ir dvasingųjų Rytų“ ir „Geiropos“. Ar būtent dabar mums to reikia? Kiekvienas žmogus turi teisę būti toks, koks yra, ir neverta dėl to peštis. Atminkite, kad žodžio, religijos, seksualinė laisvė galima tik laisvoje ir demokratinėje valstybėje“, – kalbėjo S. Afanasjevas.
Piniginę užkabino pastarųjų dienų klausimai apie suskystintųjų dujų terminalą. „Sakome, kad laisvė – brangiausias turtas. Taip, tik laisvoje visuomenėje jūs galite kurti, plėtoti verslą, ramiai auginti vaikus. Bet laisvė brangi ir dėl to, kad ji kainuoja. Yra ne tik politinė, bet ir ekonominė, energetinė nepriklausomybė, ir į ją reikia investuoti“, – teigė pašnekovas.
Ką giname?
Keldamas nepasitenkinimą valstybe, priešas mūsų visuomenei kelia abejonę, ar verta dėl jos aukoti gyvybę. „Visuomet sakau – valstybė prasideda nuo šeimos. Šeima yra pagrindinė jos ląstelė. Plėsdami akiratį matome savo bendruomenę, rajoną, valstybę. Ir jei prireiks, mes kovosime ne už kažkokias idėjas: kiekvienas ginsime savo šeimą, namus, turtą. Svarbiausias mūsų valstybės turtas – ne žemė, o jos žmonės. Juos ir ginsime. Nesirinksime jų pagal tautybę, religiją, odos spalvą. Kovosime už kiekvieną iš jūsų. Ir kuo daugiau žmonių mokės save apginti, tuo būsime saugesni“, – sakė S. Afanasjevas.
Priešas savo žvilgsnį kreipia ir į mūsų visuomenės tautines mažumas, tarsi joms priklausantys žmonės galėtų būti mažiau lojalūs mūsų valstybei. „Nelojalumas neturi nei tautybės, nei religijos. Kol pešamės tarpusavyje dėl kelių raidžių, klijuojame vieni kitiems etiketes, laimi priešas. Ir vėl užkabinamos emocijos: kažkas pasijunta įžeistas, nesuprastas, atstumtas, piktas. O juk mūsų visuomenė yra stipri savo margumu: tautybių, religijų. Mes stiprūs mokėjimu ištisus amžius draugiškai sugyventi kartu, rasti bendrą kalbą, veikti išvien. Ir mūsų kuopoje yra įvairių tautų, tikėjimų žmonės. Visi kartu ginsime savo šeimą, bendruomenę, rajoną ir valstybę“, – sakė S. Afanasjevas.
Lina Dūdaitė
