Ką šiandienos jaunuoliams reiškia žodis „pilietiškumas“?

Dauguma vyresnio amžiaus žmonių pasakytų, kad šiais laikais ant pirštų galima suskaičiuoti jaunuolius, puoselėjančius pilietiškumą. Įdomu, kaip savo ir bendraamžių pilietiškumą vertina vyresniųjų klasių moksleiviai? To „Gimtasis…“ klausė savo pašnekovų.

Pilietiškumas – tai, ką darome ne sau, o kitiems

Neda LETUKYTĖ

Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Senųjų rūmų abiturientė

Aš pilietiškumą suprantu ne kaip susirinkimą, pavyzdžiui, mokykloje paminėti reikšmingų datų, kai visi sugiedam himną ir paklausom kalbų. Juk kai kurie gieda tiesiog todėl, kad reikia. Mano nuomone, pilietiškumas pasireiškia kiekvieną kartą, kai eidamas savo miesto gatvėmis sugėdini šiukšlinantį žmogų ir nebijai jam pasakyti, kad taip nesielgtų. Žmonių reakcija, jų neabejingumas ir daro kiekvieną jų pilietišku. Aš visada sakau, kad Tėvynės negalima painioti su valdžia. Jei dabartinė valdžia, jos požiūris ir sprendimai mūsų netenkina, dėl to Lietuva nėra bloga. Netinkamus sprendimus daro žmonės, tačiau tai nekeičia faktų, kad mūsų šalyje labai graži gamta, šilti žmonės. Aš manau, kai kažką gero darome ne sau, o kitiems: savo šeimai, miestui, mokyklai, klasei, tai ir yra pilietiškumas. Reikia didžiuotis savo šalimi, papročiais, tradicijomis. Net krepšinio varžybų žiūrėjimas, kai į salę susirenka šalies atributika pasipuošę sirgaliai ir kartu gieda himną ar dainuoja „Ant kalno mūrai“, manau, yra puikus pilietiškumo pavyzdys. Tokie įvykiai ir pačiam žmogui širdyje palieka kažką gero. Iš tokių mažų dalykų susideda mūsų pilietiškumas.

Istorinę 1991 m. sausio 13-ąją mano mama buvo prie Televizijos bokšto Vilniuje ir man daug ką pasakojo apie kruvinosios nakties įvykius. Būdama maža gal ne viską suprasdavau, bet mama vis tiek ragindavo mane žiūrėti kokią nors rodomą dokumentinę laidą apie tuos įvykius. Mano senelis buvo tremtyje, tad apie tai irgi nemažai žinau. Šie istoriniai įvykiai man nėra tik paprasti, išmokti faktai. Kai liepos 6 d. visame pasaulyje lietuviai gieda „Tautišką giesmę“, aš susigraudinu, nes jaučiu šiltus jausmus savo Tėvynei. Manau, pilietiškumas taip ir turi būti ugdomas – pavyzdžiais, gyvomis istorijomis.

Tenka bendrauti su žmonėmis iš visos Lietuvos, tad susiduriu su išties pilietišku jaunimu. Pažįstu Telšiuose gyvenantį vaikiną, jis dar mokinys, o jau subūrė jaunų žmonių komandą ir sukūrė išmaniąją programėlę „Telše“, supažindinančią su šiuo miestu. Daugybė mano pažįstamų žmonių rengia įvairias labdaros akcijas, organizuoja bėgimus, savanoriauja ligoninėse. Aš pastebiu, kad tokių žmonių daugėja, jų reikia, nes jie – šviesuliai. Džiaugiuosi, kai savo socialinio tinklalapio „Facebook“ profilyje vis dažniau matau draugų įkeltas nuotraukas ne iš vakarėlių, bet iš įvairių akcijų. Tikrai yra jaunų žmonių, kurie daro didelius darbus, ir pilietiškumas tarp jaunuolių auga.

Jei man patikėtų grupę nepilietiškų jaunuolių ir lieptų jiems įskiepyti pilietiškumo, aš išvežčiau juos į tarptautinį projektą. Tam, kad jie pamatytų, kaip kitose šalyse vyksta kultūriniai vakarai, kaip kitų tautų atstovai, 18–19 m. jaunuoliai, puikiai moka savo šalies liaudies dainas, šokius, legendas, kaip jie didžiuojasi savo šalimis. Tam, kad mums pasidarytų truputį gėda, nes retas mūsų tą mokam. Neseniai viešėjome Turkijoje, dalyvavome tokiame vakare. Matydami kitų pasirodymą, visi galvojome: mūsų šalis dar geresnė, dar gražesnė, įdomesnė. Atsiranda pasididžiavimo Tėvyne jausmas, nes ir mes turime kuo pasigirti.

Pastebėjau, kad trumpąsias žinutes man siunčiantys draugai stengiasi rašyti taisyklingai. Kodėl? Nes man gerai sekasi lietuvių kalba ir mane labai nervina beraščiai žmonės. Todėl gavusi netaisyklingą žinutę pradedu taisyti klaidas. Būdavo, kad iš bendraklasių pasiėmusi konspektus ir pastebėjusi klaidas, jas ištaisydavau. Kitaip negaliu. Viliuosi, kad taip prisidedu prie pilietiškumo skatinimo (juokiasi – aut. past.).

Pilietiškumas asocijuojasi su tolerancija kitiems ir kitokiems

Erdvilė KVEDARAVIČIŪTĖ

Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Senųjų rūmų abiturientė

Manau, viena pilietiškos visuomenės pareigų – priimti nuo karo  kenčiančius Sirijos pabėgėlius. Jeigu mums tektų išgyventi tai, ką išgyvena jų tauta, norėtųsi, kad kiti priglaustų, pagelbėtų, nekritikuotų.

Taip, šalia pareigos padėti išlieka ir didelė baimė dėl savo paties saugumo, dėl visame pasaulyje vykdomų teroristinių išpuolių. Juk nežinai, kokį žmogų priimsi į savo bendruomenę, koks apsigyvens šalia, galės ateiti į svečius. Gali ir namus susprogdinti… Todėl šiuo klausimu reikia viską daryti apgalvotai. Nesinorėtų, jog į mūsų šalį ar miestą atvykęs pabėgėlis  būtų šeimininkas, o mes visi vaikščiotume persmelkti baimės. Tačiau žodis „pilietiškumas“ man asocijuojasi su tolerancija kitiems ar kitokiems, patriotizmu. Tai – pilietiškumo sąvokos sudedamoji dalis.

Pilietiškumas daugeliui jaunuolių – tik žodis

Odeta PAURYTĖ

Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Senųjų rūmų abiturientė

Pilietiškumas daugeliui jaunuolių yra tik… žodis. Nesakau, yra ir pilietiškų žmonių, bet gausu ir neigiamų pavyzdžių. Tarkim, mokykloje eini koridoriumi ir bijai, kad prieis koks penktokas ar šeštokas ir pasakys ką nors tokio, dėl ko neteksi amo… Man atrodo, kad tokio amžiaus vaikams reikėtų daug daugiau kalbėti apie jų pareigas, kad jie keistųsi, pakistų jų požiūris, supratimas, vertybės. Nes, atrodo, ateina tokia karta, iš kurių išaugs… velniukai.

Man pilietiškumas asocijuojasi su Lietuvos gyventoju, piliečiu. Norint būti šalies piliečiu, užtenka turėti pilietybę ir gyventi šalyje. O siekiant būti pilietišku, reikia išsiugdyti tam tikras savybes, daryti aplinkai, kurioje gyveni, kažką naudingo.

Tenka raginti tėvelius eiti balsuoti

Daiva JASIŪNAITĖ

Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Senųjų rūmų abiturientė

Man atrodo, kad balsavimas – svarbiausia pilietiškumo išraiška ir piliečių pareiga. Nors tai nėra privaloma, pačiai tenka raginti tėvelius eiti balsuoti. Paskui skundžiasi, kad blogai gyvena, nepatinka išrinkta valdžia… Tokiu atveju galiu papriekaištauti, kad patys nebalsavo, savo valios neišreiškė. Juk atiduoti balsą nėra sunku. Gal kartais elgiuosi ne visai pilietiškai, nes su tėvais tariamės, už ką balsuoti. Bet, manau, kad tai geriau, nei visai neiti. Prieš rinkimus pasidomiu kandidatais, tačiau reklamai aklai nepasiduodu ir nebalsuoju už bet ką. Kiekvienas esame susiformavę savo vertybes, prioritetus, tad domiuosi, kuri partija ar politikas juos labiausiai atitinka.

Šaunu, kad pirmą kartą balsuojančiam jaunuoliui dovanojama šalies Konstitucija. Manau, kiekvienas nors kartą turi būtinai perskaityti šią žalią knygelę. Juk kaip gali būti šalies pilietis, o tuo labiau – pilietiškas, jei nežinai, kokie pagrindiniai šalies įstatymai ir kokiais principais vadovaujasi jos piliečiai? Mokykloje, devintoje klasėje, vyksta pilietiškumo pamokos, rudenį abiturientai laiko Konstitucijos egzaminą, jo užduočių bus ir egzamino metu. Ar dar ką nors prisimenu? Įstrigo tai, kad sulaukus 18 m. tėvai jau nebegali išmesti iš namų (juokiasi – aut. past.).

Man atrodo, kad būti pilietiškiems galima ir gyvenant užsienyje. Nesvarbu, kur esi, jei nori, tikrai gali. Tiesiog skleidi tenykščiams žmonėms žinią apie Lietuvą, jos gyventojus, gerini šalies įvaizdį, nes skaudu girdėti per televiziją ar skaityti spaudoje neigiamus atsiliepimus apie Lietuvą.

Apie jaunuolių pilietiškumą diskutavome su Erdvile Kvedaravičiūte (iš kairės), Odeta Pauryte ir Daiva Jasiūnaite.

Be kiekvieno žmogaus įsitraukimo nebus pasiekta bendra gerovė

Laurynas VIDUOLIS

Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio abiturientas

Pilietiškumą suprantu kaip įsipareigojimą daryti kažką dėl kiekvieno žmogaus ir viso pasaulio gerovės. Kartu tai ir praeities įvykių žinojimas, istorijos klaidų suvokimas ir stengimasis jų nekartoti, įsitraukimas į problemų sprendimą, buvimas neabejingu tam, kas vyksta aplink tave. Mano nuomone, pilietiškumas – natūralus dalykas, kurį turėtų suprasti kiekvienas žmogus. Norint, kad žmogus augtų pilietiškas, jo ugdymas turėtų prasidėti dar vaikystėje. Be abejo, daug lemia ir paties noras tapti pilietišku. Kaip to pasiekti? Reikia parodyti žmogui, kiek daug dėl jo padarė kiti: gyvenę prieš mus ir gyvenantys kartu.

Save laikau pilietišku. Manau, kad ir dauguma jaunų žmonių yra pilietiški. Savo pilietiškumą jie išreiškia savanoriška veikla, padėdami kitiems. Nepilietiškiems jaunuoliams, manau, trūksta suvokimo, kad dėl viso gėrio, kurį jie turi šiandien, turėjo stengtis labai daug kartų. Taip pat jiems trūksta jausmo, kad jie yra pasaulio dalis ir be kiekvieno žmogaus įsitraukimo į darbą nebus pasiekta bendra gerovė.

Nors ir esu pilietiškas, kilus pavojui, neičiau ginti Lietuvos kaip savanoris. Mano įsitikinimai prieštarauja kariuomenei, kaip institucijai, apskritai. Savanoriauti galėčiau diplomatijos srityje: ieškant kompromisų ir susitarimų.

Savanorių skaičius – pilietiškumo įrodymas

Indrė GAIŽIŪTĖ

Kamajų Antano Strazdo gimnazijos Jūžintų padalinio abiturientė

Aš pilietiškumą įsivaizduoju kaip atsakingą pareigų atlikimą savo valstybei. Į šią sąvoką įeina ir tvirtas žmogaus vertybių pamatas, moralė, sąžiningumas, domėjimasis valstybės gyvenimu, aktyvus dalyvavimas rinkimuose, įvairiose pilietinėse akcijose. Pilietiškas žmogus negali būti abejingas šalia esančiam. Manau, pilietiškumas yra ugdomas visą gyvenimą, o jo sampratą, kaip ir daugelį kitų dalykų, atsinešame iš šeimos. Jeigu nuo mažens žmogui bus skiepijamos vertybės, mokoma kultūros, skatinamas domėjimasis savo valstybe, mano nuomone, užaugs neabejingas, doras ir sąžiningas pilietis.

Nuo mažens esu mokoma būti sąžininga, atsakingai žiūrėti į savo pareigas. Džiaugiuosi, kad mane supantys žmonės taip pat yra pilietiški. Su draugais dalyvaujame pilietinėse akcijose, skatiname ir kitus būti aktyviais piliečiais, nelikti abejingiems. Šiuolaikinio jaunimo pilietiškumą puikiai įrodo savanorių skaičius.

Apie jaunuolių pilietiškumą  diskutavome su Erdvile Kvedaravičiūte (iš kairės), Odeta Pauryte ir Daiva Jasiūnaite.

Miglė Katinauskienė