Pilietinė visuomenė – demokratijos pagrindas ir garantas. Be aktyvių, drąsių, iniciatyvių sprendimo teisę turinčių piliečių neįmanoma valstybės gerovė. Su šaknimis iš lietuvių širdžių pilietiškumo daigus rovė daugiau nei pusę XX a. trukusios okupacijos, kurioms būdingi totalitarinis, vėliau – autoritarinis režimai. Jų tikslas – paversti visuomenę tyliais vergais, svetimos valios vykdytojais. Nepaklususiųjų laukė tribunolai, drakoniškos bausmės, jų šeimų – tremtys ir persekiojimai. Nenuostabu, kad 26-uosius laisvės metus netrukus pradėsianti skaičiuoti Lietuvos visuomenė dar sunkiai gydo okupacijų paliktas žaizdas, tebesimoko prisiimti atsakomybę už savo ir valstybės likimą.
Trapūs pilietinės visuomenės daigai
Pilietinės visuomenės Lietuvoje istorija skaičiuoja vos porą dešimtmečių. Nors Abiejų tautų respublika, o ypač jos 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, dėjo pamatus moderniajai valstybei su valdžių padalinimo sistema, deja, jau 1795-aisiais valstybės neliko. 1918 m. Lietuva tapo demokratine respublika, tačiau neilgam – jau 1926-ųjų gruodį po perversmo mūsų šalyje įsigalėjo autoritarinis Antano Smetonos valdymas.
1940 m. birželį Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Taigi, per 50 okupacijos metų išaugo dvi kartos, nemačiusios demokratijos, laisvų rinkimų, nedalyvavusios valstybės nekontroliuojamų partijų ir judėjimų veikloje. Konstitucija garantavo komunistų partijos vadovaujantį vaidmenį, o bet kokia kita politinė jėga buvo negailestingai persekiojama. Visus rinkimus absoliučia persvara laimėdavo komunistų ir nepartinių blokas.
Nors religijos laisvė buvo garantuota visose 36-iose Sovietų Sąjungos Konstitucijose, tačiau komunistų partijai priklausantys tėvai vaikus krikštijo slapta, šv. Mišių metu už bažnyčios kolonų slėpdavosi skundikai, surašinėjantys tikinčiuosius. Netgi šukuosena nebuvo asmeninis žmogaus reikalas: uolūs draugovininkai rūpestingai ir prievarta nutempdavo į kirpyklą tuos vaikinus, kurie augino ilgesnius, nei dera, plaukus. Ir jaunimo klausoma muzika kliuvo okupantams. „Sevodnia on igraet džaz, a zavtra rodinu prodast“ (šiandien jis groja džiazą, o rytoj tėvynę parduos) – toks buvo oficialus Sovietų Sąjungos požiūris į muziką. Todėl nėra ko stebėtis, kad kai Vakaruose kilo „bitlomanija“, o vėliau – šimtus tūkstančių jaunuolių sutraukiantys roko festivaliai, sovietinis jaunimas klausė nykių nusaldintų šlagerių. Roko plokštelė ar džinsai, jūreivių ar sportininkų po skvernu atvežti iš „supuvusių kapitalistinių Vakarų“, kainavo daugiau nei darbininko atlyginimas.
Sovietinio saugumo kontrolė ypač suaktyvėjo po to, kai 1972 m. gegužę susidegino Romas Kalanta. Visgi net ir pro akylų ir ausylų KGB agentų tinklą prasprūsdavo tautiškumo ir laisvės apraiškos: antai po Vilniaus „Žalgirio“ rungtynių daugiatūkstantinė minia suorganizuodavo aistruolių eitynes, kurios neretai virsdavo antisovietinėmis demonstracijomis. Po jų būdavo nemažai suimtųjų, kai kuriems iš jų netgi iškeldavo baudžiamąsias bylas „už chuliganizmą“, mėtė iš universitetų.
„Glastnost“ – viešumas
XX a. devintojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungoje ėmė bręsti permainos. Jas lėmė daugybė faktorių, visų pirma – brežnevinė stagnacija, planinės ekonomikos esminiai trūkumai, šaltojo karo iššūkiai ir paskutinius piniginius syvus siurbiantys karas Afganistane, parama „broliškiems režimams“ Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, nuolatos bruzdančių Varšuvos pakto šalių kontrolė ir, žinoma, beviltiškai pralaimėtos ginklavimosi varžybos NATO blokui, o labiausiai – JAV. Jauniems reformatoriams, kurių priešakyje stovėjo Michailas Gorbačiovas, tapo akivaizdu, kad tokios Sovietų Sąjungos išlaikyti nebepavyks. Didžiulei valstybei buvo būtinos permainos. Jų ženklais tapo – „perestrojka“ (pertvarka), „chozraščiot“ (ūkiskaita) bei „glastnost“ (viešumas). „Ūkiskaita“ reiškė valstybės monopolio atsisakymą ekonominėje veikloje, toleruojant smulkų verslą (kooperatyvus). O joks ekonominis savarankiškumas neįmanomas be politinių laisvių ir teisių. Lygiai taip pat politinės teisės yra nesuderinamos su planine ekonomika. Netrukus politinis ir ekonominis laisvėjimas pasidarė nevaldomas ir penkerių metų „perestrojkos“ užteko, kad Sovietų Sąjunga imtų byrėti. Ir šio proceso lyderėmis tapo politiškai aktyviausios, valstybingumo tradicijas turinčios bei pakankamai ekonomiškai stiprios Baltijos šalys. Tai, kaip visuomenėje atsirado pirmieji valstybingumo daigai, atsispindi „Spalio vėliavos“, o vėliau – „Gimtojo Rokiškio“ puslapiuose.
Žodžio ir politinės laisvės
1988-ųjų vasario vidurio „Spalio vėliavos“ numeriai – tobulas sovietinės Lietuvos laikraščio pavyzdys. Vasario 16-oji buvo ypatinga šventė, mat suėjo 70 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Tačiau rajono valdžia minėjo kitą sukaktį – Lietuvos komunistų partijos įkūrimo ir Tarybų valdžios paskelbimo Lietuvoje 70-metį. Minėta efemeriško sovietų satelito – Lietuvos tarybų socialistinės respublikos (gimusios 1918 m. gruodį Maskvos kabinetuose), vėliau tapusios vadinamuoju „Litbelu“, jubiliejus. Vasario 16-ąją, laisvos Lietuvos jubiliejų, laikraštis nutylėjo. Maža to, vasario 18-osios numeryje rubrikoje „Smerkiame šmeižikus“ buvo rašoma, kad tuometinės Bandomosios žemės ūkio mašinų gamyklos bei Rokiškio paukštininkystės tarybinių ūkių kolektyvai pasmerkė JAV prezidentą Ronaldą Reiganą ir kongreso atstovus, paminėjusius nepriklausomos Lietuvos jubiliejų.
1988 m. birželio 3-iąją įsikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Apie jį užsimenama jau rugsėjo mėnesio publikacijose apie surengtą ekologinį dviračių žygį. O štai minint skulptoriaus Roberto Antinio 90-ąsias gimimo metines 1988 m. rugsėjo pabaigoje Rokiškyje suplevėsavo trispalvės, sugiedota „Tautiška giesmė“.
Spalio 11-ąją laikraštyje pasirodė Rokiškio iniciatyvinės grupės Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui remti kvietimas jungtis į žaliųjų judėjimą.
To paties mėnesio pabaigoje tylos minute Rokiškio 4-osios vidurinės mokyklos moksleiviai pagerbė tremtinių atminimą. Lapkričio 7-osios numeryje – reportažas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo susirinkimo. Lapkričio 10-ąją pasirodė straipsnis „Mūsų jėga – atgimime“ su Rokiškio sąjūdiečiais. Pagaliau teisę viešai kalbėti gavo ne tik komunistai bei jiems prijaučiantieji, bet ir kitos politinės jėgos. „Mes visi – valdžia“, – teigė sąjūdietė Audronė Baltuškaitė.
1989-aisiais „Spalio vėliavoje“ drąsiau kalbama apie Lietuvos suverenitetą. Minėta ir Vasario 16-oji, tiesa, ji dar buvo eilinis darbo ketvirtadienis. Pirmą kartą paminėta Gedulo ir vilties diena.
Rugpjūčio 23-iąją gyva žmonių grandinė – Baltijos kelias – sujungė tris Baltijos respublikų sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Trys tautos paminėjo skaudžiausią Naujausios istorijos datą – 1939-ųjų Molotovo-Ribentropo paktą.
1990-ųjų vasario 23-iąją „Gimtasis Rokiškis“ tapo nepriklausomas nuo rajono valdžios.
Prabilo dešimtmečius nutylėta istorija
Nors šalyje jau pūtė permainų vėjai, visgi įšalo 1988-ųjų vasarą visuomenėje būta daug. Štai karo veteranas, personalinis pensininkas V. Gailūnas straipsnyje „Buožijai – jokio reabilitavimo“ tėškė tiesiai šviesiai: „Mūsų neprivers ekstremistai rausti, kad dirbome valdant valstybę Stalinui. Mes siekėme kilnaus tikslo – apginti Tarybų valdžiai atsidavusius žmones nuo banditų teroro. Buržuazinių nacionalistų aukų vardu mes sakome: buožijai jokios reabilitacijos.“ Tačiau šis straipsnis sulaukė atsako: partinis darbuotojas B. Navikas rugpjūčio 23 d. straipsnyje „Akistata su praeitimi“ gana drąsiai prabilo apie ištremtus nekaltus žmones, Stalino represuotą Jakovą Smuškevičių. Jis nepamiršo paminėti ir bereikalingo tyčiojimosi iš laisvės kovotojų. „Lavonai buvo verčiami į durpynėlius, karjerus, žvyrduobes, pusiau užkasami pamiškėse arba dar žiauriau su jais pasielgiama“, – rašė jis.
Sprendimų laisvė
1988 m. lapkričio 15-ąją „Spalio vėliavos“ laikraštyje pasirodė pirmasis „Atgaivos“ (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupės informacinio biuletenio) numeris. O štai lapkričio 18-ąją pasakojama, kaip Rokiškis pasitiko trispalvę vėliavą. Į jos pakėlimo iškilmes susirinko kone trečdalis rajono – apie 10 tūkst. žmonių. 1988-ųjų gruodį laikraštis kreipėsi į savo skaitytojus, klausdamas jų nuomonės, ar reikia keisti pavadinimą „Spalio vėliava“? Buvo ir palaikiusių senąjį, ir siūliusių daugybę naujų pavadinimų. 1989 m. spalio 24 d. buvo pakeistas „Gimtuoju Rokiškiu“.
Gruodžio pabaigoje rajono visuomenė pakviesta diskusijoms, ar nevertėtų E. Tičkaus vidurinei mokyklai grąžinti Juozo Tumo-Vaižganto vardą.
Visuomenė ir bažnyčia, arba Teisė į sąžinės laisvę
Štai 1988 m. vasario 6-ąją „Spalio vėliavoje“ straipsnyje „Kronikos“ veikla – nusikalstama“ (kurį puošė rubrika „Smerkiame šmeižikus“) personalinis pensininkas V. Visminas rašė: „Ji veikia tikinčiųjų vardu, dangstosi „patriotizmu“, lietuvybės gynimu, kova su „religine priespauda“. O iš tikrųjų nori sukiršinti žmones, pakeisti valstybinę santvarką, įtraukti į nusikalstamą veiklą tikinčiuosius. „Kronika“ – melagingi paistalai, kad Tarybų Lietuvoje egzistuoja ir veikia bažnyčios pogrindis“, – rašo pensininkas.
Iš tiesų, Katalikų bažnyčia buvo vienintelė organizacija, kuri priešinosi sovietinei okupacijai nuo pirmos iki paskutinės jos minutės. Vadinamoji „Kronika“ – iš tiesų „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – vienas iš stipriausių pogrindinės spaudos („samizdato“) pavyzdžių. Joje buvo fiksuojami sovietinės valdžios nusižengimai pačios deklaruojamai sąžinės laisvei. Tačiau beprasidedantį viešumą liudijo ir tai, kad apie „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ jau buvo apskritai kalbama.
1988 m. rugsėjo 22 d. „Spalio vėliava“ išspausdino kunigo Broniaus Balaišio laišką (tiesa, kad autorius – dvasininkas, ten nebuvo nurodyta). B. Balaišis skundėsi, kad vandalai sulaužė kryžių, pastatytą šventoriuje ant kunigo Pranciškaus Viksvos kapo. Įdomi ir redakcijos pozicija: ji laišką nusiuntė rajono vidaus reikalų skyriui, iš kurio gavo atsakymą, kad vandalai nenustatyti, o jų elgesys vertinamas kaip smulkus chuliganizmas. Toks atsakymas redakcijos netenkino ir jos darbuotojas Stasys Varneckas rašė, kad kapų niokojimas yra amoralus.
1988-ųjų Vėlinės ypatingos – jos pirmą kartą paminėtos su dvasininkais. Laikraštyje – dekano Juozo Janulio nuotrauka. Pagerbti ir Lietuvos savanorių kapai Červonkoje (Latvija) ir sovietų nukankinti Juodupės žmonės. O 1988 m. gruodžio 24-ąją pasirodė kuklus straipsnelis apie Kūčių tradicijas.
Už savo valstybę
1990-ųjų vasario 24-ąją po kelių dešimtmečių pertraukos Lietuvoje buvo pirmi laisvi rinkimai. Juose dėl Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo mandatų varžėsi ne tik Lietuvos komunistų partijos, bet ir Sąjūdžio iškelti kandidatai. Štai Obelių rinkiminėje apygardoje dėl mandatų kovojo Egidijus Klumbys, Jonas Nemickas ir Feliksas Romualdas Kriaučiūnas. Rokiškio rinkiminėje apygardoje varžėsi Kazimieras Uoka, Vitas Kačinskas ir Leonardas Kairiūkštis. Rinkimus užtikrintai laimėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kandidatai K. Uoka ir E. Klumbys.
Kovo 11-ąją atkurtą Lietuvos Respubliką reikėjo ginti ir saugoti. Todėl jau kovo 22 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pakvietė 19–40 m. rokiškėnus, norinčius tarnauti krašto apsaugos sistemoje, į registraciją. Rokiškėnus piktino padažnėję karinių lėktuvų skrydžiai, platinami kurstytojų lapeliai. Tačiau netgi TSKP, atvirai priešiškos ką tik sukurtai valstybei, atstovai galėjo pareikšti savo poziciją ir ji buvo išklausyta.
Nors Lietuva atkūrė nepriklausomybę, tuo sunkiu laikmečiu jos pramonė buvo priklausoma nuo Sovietų Sąjungos. Viena tokių įmonių buvo Rokiškio žemės ūkio mašinų gamykla. Todėl neatsitiktinai vienas pirmųjų „Gimtojo Rokiškio“ kalbintų rajono įmonių vadovų buvo šios įmonės direktorius Rimgaudas Kilas. Jam teko sudėtingas uždavinys ne tik aprūpinti darbu 1020 žmonių, bet ir išlaikyti nesuskaldytą bei darbingą daugiatautį kolektyvą. „Gamyklos kolektyvas daugianacionalinis, bet kovo 11-osios aktą sutikome su džiaugsmu. Aš kalbu kolektyvo daugumos vardu“, – sakė direktorius.
Kita skaudi tema – Lietuvos šauktinių tarnyba sovietinėje armijoje. Rajono valdžia dar kovo 20-ąją nutraukė karinio komisariato finansavimą, rajono specialistai medikai, visuomeninių organizacijų atstovai atsisakė talkinti okupantams renkant rekrūtus. Iš šaukimo atvirai tyčiotasi: antai vaikai raginti skolinti komisariatui savo „ragatkes“.
Balandį prasidėjusią ekonominę blokadą rokiškėnai kentėjo stoiškai. Antai Sūrių gamyklai pritrūkus polimerinės plėvelės pieno gaminiams fasuoti, rajono sanitarinė tarnyba leido prekiauti nefasuota grietine ir parduotuvėse ją pilti į pirkėjų atsineštus indus. Taip pat buvo pilstomas ir pienas. Išgyvenus blokadą, netrukus laukė dar didesnis išbandymas – 1991 m. sausio 13-oji. Ginti savo valstybės nuo sovietinių tankų į Vilnių vyko tūkstančiai rokiškėnų. Likusieji Rokiškyje budėjo prie ryšių mazgo, ėjo į rajono ligoninę tapti donorais.
Lina DŪDAITĖ
