Pagrindinė jubiliejaus šventė vyks rugsėjo 13 dieną, kai 12 val. Panemunio Švč. Trejybės bažnyčioje bus aukojamos iškilmingos šv. Mišios, į kurias atvyks Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Tą dieną bažnyčioje laukiama ne tik šiandieninių parapijiečių, bet ir žmonių, čia užaugusių, pakrikštytų, priėmusių Pirmąją Komuniją, susituokusių, tų, kurių tėvai ar seneliai gyveno Panemunyje. Juk minimas ne tik pastato 90 metų jubiliejus. Panemunio bažnyčios ir parapijos istorija siekia daugiau kaip 400 metų.
Ta proga prie bažnyčios su rėmėjų pagalba planuojama pastatyti informacinį stendą, pasakojantį Panemunio bažnyčios ir parapijos istoriją. Išsamesnė jubiliejaus renginių programa bus paskelbta jau visai netrukus.
Artinantis bažnyčios jubiliejui pakalbinome Panemunio miestelio istorijos rinkėją ir pasakotoją, gidę su europiniu sertifikatu Ireną Veikšrienę, kuri maloniai sutiko pavedžioti po Panemunio istorijos pradines ir paslaptingas vietas. Moteris juokiasi, jog ji jau ir pati kartais jaučiasi kaip istorinis eksponatas, nes Panemunyje gyvenu jau 42 metus, nors gimė ir užaugo Juodupėje. Labai daug visokių dalykų ir jai pačiai čia gyvenat atsitiko.
Kelionę pradėjome nuo kryžius tremtinio netoli bažnyčios. Čia nieko nėra palaidota, jis tik ženklas, pastatytas 1989 metais Alfonso Varanausko ir sąjūdiečių iniciatyva atstatytas ir atidengtas birželio 14 d., Gedulo ir Vilties dieną. Kryžius skirtas tiems, kas negrįžo iš Sibiro. Iš Panemunio buvo ištremtos 53 šeimos. Dalis jų grįžo, bet gyvų bėra labai mažai – I. Veikšrienės žiniomis, tik dvi moterys. Per Vėlines ir Gedulo ir Vilties dieną čia uždegamos žvakutės jiems atminti. Iš pradžių kokius 10 metų ateidavo mokiniai, deklamuodavo eilėraščius, iš bažnyčios ateidavo procesija, giedodama tremtinių giesmes.
Šis kryžius kažkada stovėjo prie bažnyčios špitolės. Kai kryžius masiškai vertė, A. Varanauskas paslėpė jį ir išsaugojo per visą sovietmetį. Alfonso Varanausko žmona, lietuvių kalbos mokytoja Palmyra Varanauskienė šitaip rašė: „Yra šaltinėlis, pilies kalnas, upė,/ Ką gi čia gražesnio žmogau surasi./ Čia kiekvienas žingsnis atminimais supa/ Ir gimtoji žemė čia dainuoja tau“.
Irena, pati dabar mokytojaujanti Pandėlyje, negali nepaminėti ir Panemunio mokyklos istorijos. Pirmoji Panemunio mokykla minima 1777 metais. Ten, kur dabar stovi daugiabučiai, apie 200 metų nuo 1620-ųjų buvo baltųjų augustiniečių vienuolynas, įsteigtas Martyno Marcelio Giedraičio. Manoma, kad mokykla galėjo veikti ir anksčiau, nes jos buvo steigiamos prie vienuolynų. Bet Panemunis du kartus degė ir jokių įrodymų neliko. 1777 minima parapinė mokykla, kurioje mokėsi 15 mokinių. Buvo mokoma aritmetikos, katekizmo, skaitymo, amatų ir gražaus elgesio. Dėl mokyklos ir švietimo Panemunyje pora kartų lankėsi ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius – 1851 ir 1861 metais.
Mokykla Panemunyje veikė 230 metų. Antra mokykla buvo kitoje pusėje piliakalnio baltame name, kurio irgi nebėra, trečia – dvare nuo 1962 iki 1993 metų, kai buvo perkelta į darželį. Ją uždarant 2009 metais taip pat mokėsi 15 vaikų. Istorija prasidėjo nuo 15 vaikų, tokiu pačiu skaičiumi ir pasibaigė.
Irena pasakoja, jog šalia bažnyčios stovintys statiniai yra už ją senesni. Šalia bažnyčios šventoriaus stovi 1850 metais statyta klebonija. Ji turėjo būti dviejų aukštų, joje turėjo gyventi keturi klebonai, nes apie 1850 metus Panemunio parapijoje tikinčiųjų buvo parapijos knygose užrašyta apie 2500.
Prie klebonijos statymo prisidėjo Panemunio dvarininkas Komaras ir Paliepio dvarininkas Koscialkovskis. Jie tarpusavyje susipyko ir statytoju liko vienas Komaras, kuris pastatė tik vieno aukšto kleboniją. Po II Pasaulinio karo šiame name buvo įrengti butai, gyveno žmonės, paskui buvo įrengta šarvojimo salė, bet atsiradus bendruomenės patalpoms, kuriose geresnės sąlygos, čia nieko ir nevyksta – pastatas stovi tuščias ir nenaudojamas.
Ši bažnyčia Panemunyje ne pirma. Panemunyje ir aplink jį labai ilgai išsilaikė pagoniški kultai. Paskutinis pagonių aukuras užgesintas tik 1778 metais. Pirma katalikų bažnyčia pastatyta 1620 metais baltųjų augustiniečių vienuolių. Nėra gerai žinoma, kur ji stovėjo, bet manoma, jog ten, kur dabar kelio iš Pandėlio posūkis. 1780 metais nauja bažnyčia pastatyta jau dabartinės bažnyčios vietoje, tik buvo kitaip orientuota. Ji buvo medinė, o jos išorė ir vidus smulkiai aprašyti. Joje buvo tikri vargonai, pasaulinio masto meno kūrinių. Ypatinga ji buvo tuo, kad bažnyčioje buvo ir legendinio devyniaragio briedžio ragai. Ne tikra galva, ne medžioklės trofėjus, o skulptūra. Joje buvo ir daugiau gyvūnų – stirnų, elnių – skulptūrų. Ar tai reiškia kažkokį perėjimą iš pagonybės į krikščionybę ar kažką kitą, belieka tik spėlioti.
Devyniaragis briedis, dažnai sutinkamas ir trautosakoje, susijęs ne tik su bažnyčia, bet ir su paties Panemunio istorija. Prie piliakalnio yra versmelė. Pasakojama, jog žmonės pastebėjo, kad paliegęs, pasišiaušęs, nuleista galva devyniaragis briedis ateina prie tos versmelės ir gerdamas jos vandenį greitai pasveiksta. Todėl buvo tikima, kad jos vanduo stebuklingas. Ten, kur dabar dvaras, buvo moterų vienuolynas. Jo vienuolės versmelės vandeniu gydydavo žmones. Dvarininkui, kuris tada gyveno ne dabartiniame dvare, o kitur, labai nepatiko, kad žmonės eidami link versmelės mina taką ir taip atskiria jo dvarą nuo piliakalnio. Ėmė jis ir nušovė tą briedį. Žmonės taip supyko, kad dvarininkui teko slapstytis nuo jų rūstybės, kol pažadėjo pakabinti devyniaragio briedžio ragus ant bažnyčios durų. Bet net ir po tokio pažado dvarininkas neišvengė likimo bausmės – šautuvu pats persišovė koją ir sunkiai susirgo.
Per atlaidus seniau eidavo pašventinti tos versmelės, o tarpukario Lietuvoje Panemunis buvo kone antra Šiluva. Žmonės prieš savaitę iki atlaidų suvažiuodavo vežimais, apsistodavo pas vietinius, kad užsiimtų geresnes vietas. Ligoniai tikėdavosi pasveikti nusiprausę šaltinio vandeniu, ubagėliai tikėdavosi užsidirbti iš maldininkų. Nuo piliakalnio iki versmelės būdavo pilna žmonių.
Ta gražioji medinė bažnyčia sudegė 1915 metais per pirmą pasaulinį karą. Bet iki šiol išliko bažnyčios varpinė ir šventoriaus tvora, pastatytos 1901 metais prie tos medinės bažnyčios. Šventoriaus tvora buvo su 14 stacijų, Kryžiaus kelio stočių, iš kurių dabar likusi tik viena, o ir ta pati be skulptūrų. Kur dingo kitos Kryžiaus kelio stotys? Kadangi naujoji dabartinė bažnyčia neogotikinio stiliaus, mūrinė, jai reikėjo gilaus pamato. Akmenis jam vežė iš visų apylinkių, vežė nuo dvaro, bet vis tiek nepakako, tai išardė tas stacijas ir sumetė į pamatus. Sakoma, kad šios bažnyčios pamatai yra iki šventoriaus vidurio.
Nuo kitų bažnyčių dabartinė Panemunio bažnyčia skiriasi tuo, kad nėra jokio paaukštinimo, jokių laiptelių. Joje nėra jokių dailės ar skulptūros paminklų. Pusė grindų cementinės, kita pusė – lentinės.
Kai po gaisro pradėjo statyti bažnyčią, statė apie 20 metų – pabaigė tik 1936 metais ir pašventino ją pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Didelių rėmėjų nebuvo, žmonės patys medžiagas statybai vežė, patys visus darbus atliko. Plytos šiai bažnyčiai degtos netolimo Dauniūnų kaimo plytinėje. Meistras iš Čedasų, kol statė bažnyčią, padarė stogą, varpinėje buvo altorėlis, ir žmonės meldėsi tokioj pašiūrėj.
Didįjį varpą, kuris kabėjo varpinėje, išvežė vokiečiai. Mažajam irgi reikėtų pakeisti virvę, bet tai pernelyg brangiai kainuotų, nes parapija labai sumažėjusi. Dažniausiai į mišias nesusirenka nė 10 žmonių.
Žinomiausias ir labiausiai mylimas Panemunio klebonas buvo kunigas Augustinas Liepinis, Panemunyje kunigavęs nuo 1941 iki mirties 1977 metais, kurio bareljefas, kaip ir bažnyčios statytojo Vincento Norkaus yra bažnyčios fasade. A. Liepinis paliko ir Panemunio parapijos ir bažnyčios istorijos rankraštį, kuriame labai daug unikalių duomenų.
„Kai vedu ekskursijas po Panemunį, susidaro pustrečios valandos trunkantis ratas, toks piligrimų kelias“, sako Irena Veikšrienė. „Tik dabar tuo keliu nebeįmanoma praeiti, nes naujieji dvaro savininkai taip išvertė medžius ir krūmus, kad neįmanoma praeiti“, skundžiasi moteris. Visgi spalio pradžioje Panemunyje žadama surengti teatralizuotą ekskursiją po visą miestelį ir jo istorines įžymybes. Ar tikrai ta ekskursija truks tris valandas? Pagyvensim – pamatysim.
