Penktus metus tekančios saulės, žydinčios sakuros, samurajų palikuonių šalyje – Japonijoje studijuoja obelietė Jurgita Polonskaitė. Gilindamasi į japonų literatūrą, ji siekia įrodyti, kad ir europiečiai turi Dievo dovaną suvokti šios šalies kultūrą. Tik pasiekusi tikslą – tapusi profesore – ji žada grįžti į Lietuvą.
Tėvų griežtas “ne” neatbaidė
Kodėl pasirinko japonų kalbos studijas? Šį klausimą Jurgitai pateikėme bendraudami internetu. Mergina ėmė juoktis balsu: ir grįžusiai į Lietuvą, ir Japonijoje į šį klausimą jai tenka atsakinėti dažniausia. Mokydamasi Obelių gimnazijoje svajojo apie psichologijos ar lietuvių kalbos studijas. Viskas pasikeitė dešimtoje klasėje, kai leidinyje būsimiesiems studentams atsitiktinai perskaitė straipsnį apie japonistikos studijas.
Mamai prasitarusi apie norą gilintis į japonų kalbą, sulaukė griežto “ne”. Tačiau tėvų nuomonė neatbaidė. Dvyliktoje klasėje ji jau buvo apsisprendusi: Vilniaus universiteto Orientalistikos centre ji studijuos Lyginamųjų Azijos studijų bakalauro programą su japonų kalbos specializacija. Likimas buvo palankus: tik kas antrus metus kursą formuojantis Orientalistikos centras kaip tik tais metais formavo naują kursą.
Pasirinkusi šiuos mokslus Jurgita sakė neprašovusi. Ją užbūrė įdomios paskaitos apie Rytų šalių kalbą, kultūrą, papročius. Antrajame kurse ji nutarė dalyvauti Vilniaus universiteto ir Japonijos ambasados Lietuvoje rengiamame konkurse. Kandidatai, sėkmingai atlikę trijų dalių japonų kalbos testą raštu ir nesutrikę pokalbiuose su Japonijos ambasados Lietuvoje bei Lietuvos švietimo ministerijos atstovais, vieneriems metams gauna Japonijos švietimo ministerijos stipendiją japonų kalbos studijoms Japonijoje. Pirmasis kartas nebuvo sėkmingas. Tikslą mergina pasiekė studijuodama trečiame kurse. Sėkmingai įveikusi visus konkurso etapus ji išvyko vienerių metų japonistikos studijoms į Nigatos prefektūroje esantį Joetsu pedagoginį universitetą.
“Japonija – tobulybės ir grožio šalis. Kimono vilkintys, menais besidomintys, labai protingi žmonės, samurajai su kardais, minios skubančių žmonių… Dabar juokiuosi iš savęs, kai prisimenu iš knygų ir dėstytojų pasakojimų susikurtą tokį vaikišką Japonijos įvaizdį”, – pasakojo mergina. Lėktuvu nusileidusi tolimoje šalyje, ji patyrė lengvą šoką, nes nieko panašaus neišvydo. Pirmąją dieną Tokijo gatvėse ji sutiko vos vieną kimono pasipuošusią moterį. Žmonių minios baigėsi vos išvažiavus iš sostinės. Atvykusi į Joetsu miestą Jurgita pateko į keblią situaciją: pasiklydo, o pėsčiųjų, kurių galėtų pasiklausti kelio, – nė vieno. Aplink – tik dviračiais ir automobiliais važiuoti. Vėliau suprato, kad dėl didelių atstumų vaikščioti pėstute yra tiesiog neprotinga: tai atima daug laiko ir labai vargina.
Ne vakariečiams suprasti…
Jurgitai pasisekė: susiklosčiusi palanki situacija leido bakalauro studijas Vilniaus universitete baigti nuotoliniu būdu ir mergina liko toliau tęsti mokslų Japonijoje. Baigusi magistro studijas Joetsu pedagoginiame universitete, ji įstojo į Jissen merginų universitetą (Jissen Joshi Daigaku) Tokijuje. Nuo šių metų balandžio mėnesio Jurgita – pirmojo kurso doktorantė, rengianti disertaciją apie šiuolaikinę japonų literatūrą. Šioje šalyje mokslo metai prasideda balandžio mėnesį ir baigiasi kovą. Taigi mažiausia dar trejus metus Jurgita gyvens ir mokysis Tokijuje. Ji neslepia, jog apsisprendimas dėl doktorantūros studijų Japonijoje nebuvo lengvas. “Turėsiu skaityti pranešimus konferencijose, rašyti krūvas mokslinių darbų japonų kalba, publikuoti juos moksliniuose leidiniuose. Ar esu tam pasiruošusi? Ilgai ieškojau atsakymo į šį klausimą”, – kankinančias dvejones išsakė Jurgita. Anot jos, studijos Japonijoje skiriasi nuo mūsiškių. Ypač tai ryšku humanitarinių mokslų srityje. Literatūros kūrinio analizė ir interpretacija turi būti paremta autoriaus gyvenimo detalėmis, istorijos faktais, kitų kritikų darbais. Japonai itin smulkmeniški, todėl nepraleidžia nė menkiausios detalės, pavyzdžiui, datos, kada vienas žinomas rašytojas pirmą kartą apsilankė pas kitą rašytoją. Jurgitos žodžiai, mintys, pastebėjimai ir išvados ne visada suprantamos dėstytojams ir bendrakursiams. “Studijų pradžioje jausdavausi kvailai. Jie manęs nesupranta, aš jų. Nesusikalbėjome su kolegomis dėl kultūrinių skirtumų ir kai kurių dėstytojų įsitikinimo, kad vakariečiai neturi Dievo dovanos suvokti japonų kultūrą”, – sakė Jurgita.
Studijos visuose Japonijos universitetuose ir visiems be išimties yra mokamos, todėl ir daugelis japonų, ir užsieniečių studentų labai kruopščiai skaičiuoja pinigus, dirba. Mokslo metų pradžioje japonai studentai pildo paraiškas, tikėdamiesi mokesčių nuolaidų, o užsieniečiai studentai – vildamiesi gauti Japonijos švietimo ministerijos ar kitų fondų stipendijas. Japonijoje studentui be stipendijos išsilaikyti tikrai nėra lengva. Tą pajuto ir Jurgita. Vienerius metus ji dirbo ir dieną, ir naktį, kad išgyventų, susimokėtų už mokslą. Paskaitas derino su darbu – anglų kalbos pamokomis, vertimais, darbu užsieniečių centre ir fabrike, kuriame gaminami pietūs išsinešti. Užsienietis studentas, gavęs visuomeninės organizacijos stipendiją, įtraukiamas į jos veiklą. Kaip pavyzdį Jurgita paminėjo Rotary klubo jai skirtą stipendiją. Kiekvieną mėnesį studentė važiuodavo į susitikimus su klubo nariais, pietų metu atsiskaitydavo, ką nuveikė universitete. Japonijos rotariečiams Jurgita turėjo parengti pasakojimą apie Lietuvą, mokė juos pačių elementariausių – pasisveikinimo, atsisveikinimo, padėkos – lietuviškų žodžių, rinko labdarą nuo žemės drebėjimo nukentėjusiems žmonėms, užsieniečių vaikus mokė japonų kalbos, pradinėse mokyklose pasakojo apie Lietuvą.
Mandagumo frazės – mokslas visą gyvenimą
Paprašyta trumpai apibūdinti japonų kalbą Jurgita sakė, jog jos pagrindą sudaro dvi abėcėlės ir hieroglifai. Japonų kalbos sakinio struktūra kitokia nei lietuvių: esminis veiksmažodis visada lieka sakinio gale, todėl bendraujant privaloma pašnekovą išklausyti iki paskutinio žodžio. Jurgita paminėjo dar vieną japonų bendravimo ypatybę: mandagumo frazes. Visuomenė šioje šalyje labai aiškiai suskirstyta pagal užimamą padėtį. Kuo aukštesnę vietą hierarchijos piramidėje žmogus užima, tuo mandagiau su juo reikia bendrauti. Kiekvienas gyvenantis Japonijoje mokosi mandagumo frazių, o užsieniečiams organizuojami gerų manierų etiketo kursai. Suvokimas, kokia fraze ir kada reikia kreiptis, įgyjamas ir patirtimi. Jurgita papasakojo anekdotinę situaciją. Atsisveikindamas japonas būtinai pakvies visus užsukti pas jį į svečius. Tokia jų išsiskyrimo tradicija, nors iš tikrųjų jis nė neketina priimti svečių. Tradicijų nežinantys užsieniečiai su malonumu priima kvietimą ir labai nustemba, kai namų duris pravėręs šeimininkas be skrupulų paklausia: “Ko tu čia atėjai?”
Jurgitos žodžiais, bendraudami japonai yra labai dėmesingi vienas kitam, į kalbantįjį reaguoja linkčiodami galvą, kartodami pritariamąjį žodelį “Taip”. “Bendraudama su namiškiais telefonu ar internetu pastebėjau, kad ši japonų savybė prie manęs prilipo. Kalbu su mama telefonu arba internetu, ji tylėdama klausosi. O aš jau nerimstu: gal nutrūko ryšys, gal kas mamai atsitiko. Prašau jos duoti nors kokį ženklą, kad suprasčiau, jog mane girdi”, – bendravimo niuansus apibūdino Jurgita. Per ketverius studijų užsienyje metus Jurgita vos du kartus buvo grįžusi namo. Grįžtų dažniau, jei ne ilga, su keliais persėdimais, varginanti ir brangi – iki 4 tūkst. litų – kelionė.
Žiūrėkite į blondinę!
Gyvendama Tokijuje Jurgita pažįsta vos keletą lietuvių, kartais su jais susitinka, pasišneka. Praleidusi Japonijoje ketverius metus, ji šaukštą iškeitė į valgomąsias lazdeles, prisitaikė prie japonų virtuvės. Su malonumu valgo ryžius, mėgsta jūros gėrybes – krevetes, aštuonkojus, kalmarus, lašišas. Iš jogurto sugeba pagaminti varškę. Draugė išmokė išsikepti taip trūkstamos ruginės duonos. “Tai, ką japonai vadina duona, man baisiau už patį pigiausią išpūstą lietuvišką batoną”, – palygino mergina. Ne kartą Jurgita dėstytojams, studentams ruošė cepelinų vakarėlius. Vargas tik su lašiniais, nes Japonijoje jų nusipirkti neįmanoma. Vietoje spirgučių mergina patiekia kepintą maltą mėsą su svogūnais. “Tie, kas valgė mano cepelinus, neišpeikė, tik stebėjosi, kad iš bulvės galima pagaminti tokių neįprastų patiekalų”, – mitybos temą tęsė Jurgita. Krizė, apie kurią dažnai kalbama per Japonijoje transliuojamus televizijos kanalus, šiek tiek palietė ir lietuvaitę – pabrangus maistui, ji priversta labiau taupyti, kai ko net atsisakyti.
Persikėlusi į Tokiją doktorantė kartu su Italijos, Olandijos, Korėjos, Kinijos studentais gyvena studentams skirtame bendrabutyje, kuris suskirstytas į keturis butus po penkis kambarius su didžiuliu valgomuoju, virtuve. Visas Jurgitos gyvenimas sukasi apie mokslą. Universitete ji ne tik mokosi, bet ir padeda atvykusiems studentams adaptuotis, dalyvauja visuomeninėje veikloje. Laikas, kada ji labiausia užverčiama darbais, tęsiasi nuo rugsėjo iki vasario. Vasarą be kokio reikalo ji nekiša nosies iš namų: mergina sunkiai pakelia drėgną ir labai karštą orą. Žiemą, kai termometro stulpelis artėja prie nulinės padalos, japonai dejuoja dėl šalčio, o Jurgitai jis visai nebaisus. Mergina bando susitaikyti su įkyriais praeivių žvilgsniais. Pirmaisiais metais buvo labai nejauku: neretai pamąstydavo, kokio velnio aplinkiniai į ją spokso. O dabar save ramina žodžiais: “Žiūrėkite į mane, jei jums patinka blondinės!”
Palydovas – japonų literatūra
Atsipalaiduoti pagal Jurgitą – keliauti traukiniais – Japonijoje labai populiariu transportu. “Sėdu ir važiuoju ten, kur dar nesu buvusi, žiūriu pro langą, grožiuosi šalimi. Labai patinka kalnai. Žiemą su draugais būtinai važiuoju slidinėti”, – apie savo laisvalaikį pasakojo Jurgita. Ji domisi pagrindinėmis Japonijos religijomis – šintoizmu ir budizmu, lankosi jų šventovėse ir nori suvokti, kuo skiriasi ir kuo panašios šios religijos. Jai ypač patinka lankytis šintoistų maldyklose. Jose pabuvus nebereikia nei jogos, nei kitų sielos apvalymo pratimų, itin populiarių ir Lietuvoje, ir Japonijoje.
Jurgita įsigijo vasarinį kimono, vadinamą yukata. Juo pasipuošia per šventes, festivalius. Pradėjusi kalbėti apie šventes Jurgita patikslina, jog japonai patys tikriausi darboholikai. Jie nesuvokia, kaip europiečiai gali atostogauti visą mėnesį: patys tenkinasi tik šventinėmis dienomis ir “auksine” savaite balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje, kai minima Japonijos Konstitucijos diena.
Paklausta apie šeimą, vedybas Jurgita sako, jog šis klausimas jai kelia šiurpuliukus. Internete paskaito apie klasiokus. Draugių pavardės keičiasi, o tai reiškia, kad jos jau sukūrė šeimą. “Minimali tikimybė, kad ištekėsiu už japono. Mano gyvenimo palydovas šiuo metu yra tik japonų literatūra”, – sakė Jurgita. Kur ji gyvens, dirbs baigusi studijas, taip pat nežino. Patinka gyventi ir Japonijoje, nieko prieš būtų grįžti arčiau Lietuvos. “Aš vis dar tobulėju. Kai tapsiu profesore, gal ir sugrįšiu į Lietuvą”, – savo tikslą atskleidė Jurgita.
Dalia Zibolienė
