Mūsų rajone yra 14 žmonių, kurie dėl inkstų nepakankamumo nebegali gyventi be hemodializės procedūrų. Jų gyvybė pakibo ant plauko: nuo gegužės savivaldybė nebefinansuos transporto išlaidų. Į procedūras ligoninėje sergantieji važiuodavo rajono Neįgaliųjų draugijos automobiliu. Hemodializuojami asmenys, neišgalėsiantys savo lėšomis padengti transporto išlaidų, teigia, jog jiems telieka vienintelė išeitis – sudėjus rankas laukti mirties…
Nuveikta nemažai
Praėjusią savaitę Laibgalių kultūros namuose šokiais ir dainomis buvo paminėtas 20-asis Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos gyvavimo jubiliejus. Daugiau kaip septynios dešimtys šventės dalyvių spinduliavo dėkingumu ir pagarba draugijos pirmininkei Janinai Šliominai ir kitiems aktyvistams, sugebantiems po lygiai dalinti dėmesį ir šilumą net 465 šios nevyriausybinės organizacijos nariams. Nuveikta išties nemažai: Rokiškio rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyriausiosios specialistės Zitos Čaplikienės teigimu, pasinaudojus Neįgaliųjų būsto pritaikymo programa gyvenimas ir buitis buvo palengvinti beveik pusšimčiui rajono neįgaliųjų, sumontavus specialų keltuvą trims judėjimo negalią turintiems asmenims ir Rokiškio senelių namų gyventojams sudarytos sąlygos dažniau ištrūkti į gryną orą. “Net 200 aktyvių draugijos narių noriai įsitraukia į mūsų organizuojamą veiklą: siuvimo bei kulinarinio paveldo pamokose jie mokosi elementariausių savarankiško gyvenimo pagrindų, taip pat nemokamai skalbiasi drabužius, naudojasi psichologo pagalba bei parama. Nepamiršti ir 265 ant patalo gulintys draugijos nariai: stengiamės kuo dažniau juos lankyti, suteikti jiems naudingą ir reikalingą informaciją apie įvairiausias pašalpas ir rajoną pasiekiančią labdarą“, – vardino J.Šliomina.
Kirto skaudžiai
Pasidalinus Neįgaliųjų draugijos džiaugsmais ir ant didžiulio torto uždegus 20 draugijos gyvavimo metų simbolizuojančių žvakučių, neapsieita ir be draugijos pečius slegiančios naštos vertinimo. Neįgaliesiems kirsta stiprokai: gegužės mėnesį rajono savivaldybė nutraukia 2 tūkst. litų mėnesio paramą neįgaliųjų draugijos transportui išlaikyti. “Vairuotojas ir autobusiukas mums yra būtini ne dėl noro važiuoti į renginius, o dėl noro gyventi… Kiekvieną dieną į hemodializės procedūras šiuo autobusiuku vežame 14 rajono gyventojų“, – “Gimtajam…“ sakė neįgaliųjų draugijos pirmininkė. Pasak jos, visiems 14 sergančiųjų draugijos narių užtikrinti galimybę pasiekti rajono ligoninę kainuoja maždaug 2,5-3 tūkst. litų per mėnesį. “Iki šiol reikiamą sumą pavykdavo sukaupti iš gyventojų mums pervedamo 2 proc. pajamų mokesčio. Tačiau kitąmet vien tik šiomis lėšomis nebeišsiversime. Paramos kreipėmės į Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, į vietos verslininkus, labdaringas organizacijas… Atsimušėme tarsi į sieną. Kurti liko ir pasiturintys rajono asmenys. Duok Dieve, kad ateityje jiems patiems netektų išgyventi tokio košmaro, kokį išgyvena tie 14 žmonių, kuriems hemodializės procedūra – galimybė išgyventi“, – kalbėjo J.Šliomina.
Ar lengva laukti mirties?
“Gimtojo…“ kalbinta jau penktus metus kas antrą dieną į hemodializes procedūras važiuojanti rokiškėnė Rožė Ragėnienė sakė: “Specialūs ligoninės aparatai kraują nuo įvairių medžiagų apykaitos produktų išvalo per keturias valandas. Po procedūrų jautiesi silpnas, stokoji jėgų. Neįgaliųjų draugijos transportas ir vairuotojas – vienintelė mūsų atrama: nuveža, parveža. Sergantiems inkstų nepakankamumu, netekusiems šios paramos, beliks laukti tik “smerties“. Didžiausias susirūpinimas ir nerimas kamuoja atokiausio Tumasonių kaimo (Obelių sen.) gyventoją Stanislavą Kundėlytę. “Rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės skaičiavimu, kas mėnesį transportas man kainuotų 600 Lt. Tai visa mano pensija…“ – neslėpdama drėkstančių akių „Gimtajam…“ tvirtino senolė. Panašioje situacijoje atsidurtų ir pustrečių metų be hemodializės gyventi nebegalinti Juodupės miestelio gyventoja Danutė Mikšienė bei kiti atokesniuose rajono kampeliuose gyvenantys hemodializuojami neįgalieji. “Visai neseniai man buvo atlikta 400-oji dializė. Keliauti į ligoninę savarankiškai man neužtektų jėgų“, – sakė rokiškėnas Jonas Vaštaka.
Jis – slaugė, kunigas ir vairuotojas
Draugijos vairuotojas Edvardas Garbonis, pusantrų metų kiekvieną dieną į hemodializės procedūras vežantis ligonius, sakė: “Tenka atlikti net kelių asmenų pareigas: ligoniams esu ne tik vairuotojas, bet ir slaugė, kunigas, draugas.“ Pasak jo, neužtenka po procedūrų nusilpusį ligonį parvežti namo: sunkiai judantiems, neįgaliojo vežimėlyje sėdintiems rajono gyventojams tenka padėti ir apsirengti, ir apsiauti, net ir namų duris atrakinti… “ Gerai, jeigu žmogus sugeba pats savimi pasirūpinti, tačiau daugelis šių ligonių to padaryti jau nebeįstengia. Kol laukiu iš hemodializės procedūrų grįžtančių savo keleivių, užsuku į parduotuvę jiems nupirkti maisto ir kitų būtinų dalykų. Kas žino, gal ateityje ir pačiam prireiks tokios pagalbos?“ Puse lūpų vyriškis prasitarė, jog teko patirti ir ne vieną sukrečiantį įvykį. Pernai pakeliui į ligoninę mirė Jūžintų miestelio gyventojas. O keli buvo apalpę? „Kai susigyveni su žmonėmis, kai kiekvieną jų pažįsti – visi šie rūpesčiai tampa savaime suprantami. Kaip šiems žmonėms keliauti viešuoju transportu? Ką daryti autobuso vairuotojui, kuris apie keleivį ir jo ligas neturi nė menkiausio supratimo?“ – klausė E.Garbonis.
Visi, galintys ir norintys padėti rajono neįgaliųjų draugijai, kuriai labai reikia lėšų gabenti segančiuosius hemodializės procedūroms, raginami susisiekti su draugijos pirmininke J.Šliomina, tel. 31262, (8-615) 11936 arba atvykti adresu: Vytauto g. 25. “Nė vienas nesame apdraustas nuo sunkios ligos. Šiandien padėsime mes, rytoj – mums. Nelikim abejingi“, – ragina J.Šliomina.
Agnė Puteikytė
