Septintą dešimtį baigiantis rokiškėnas Vincas Žinka – dviračių, baidarių ir slidžių žygių aistruolis, į keliones išsiruošiantis kartu su vaikais bei anūkais. Rokiškėnas aktyviai dalyvauja rajono kultūriniame gyvenime, jį išvysime kone visuose renginiuose. Duoklė žmonai Kristinai – bent kartą per metus palydėti ją į šiltųjų kraštų užsienio kurortus, savaitgaliais – į šokius Rokiškio kultūros centre. Paklaustas apie svajones, vyras džiaugiasi: sveikatos ir energijos jis turi tiek daug, kad visus sumanymus paverčia realybe.
Rokiškėnas V. Žinka mano, jog ir nedideliame mieste galima susikurti puikias gyvenimo sąlygas, įsilieti į bendruomenės veiklą, suburti bendraminčių būrį. „Pagaliau atėjo tikroji žiema, jau puolėm ant slidžių. Šio sporto aistruolis Algimantas Kuolas Skemuose įrengė trasą. Kelias dienas pašliuožiau. Malonu išjudinti raumenis, pasidairyti po apsnigtus miškelius, kalnelius. Deja, neilgai tai truko: sniego pridrėbė tiek, kad vėžių nė žymės neliko. O kai jų nėra, geriau jau pėsčiomis klampoti po sniegą“, – įspūdžiais iš paskutiniojo slidinėjimo dalijosi V. Žinka.
Maždaug nuo 1975-ųjų jis dalyvauja slidžių maratonuose Lietuvoje ir užsienyje. „Startinis jaudulys apima tuomet, kai vienu šūviu į trasą išjuda dešimt tūkstančių žmonių. Per 2–3 val. slidėmis praleki 50–70 km, pavargsti, bet maloniai jautiesi, nes žinai, kad sugebėjai pasiekti tikslą“, – pasakojo V. Žinka. Neseniai, pernai gruodyje, jis leidosi į „Snaigės“ žygį Vilniuje – kartu su sūnėnu įveikė 15 km trasą Verkių regioniniu parku.
Slidinėjimo mėgėjas kartą per metus su kitais rokiškėnais, suburtais dviejų Algimantų – Kuolo arba Šablinsko – vyksta slidinėti į kalnus. „Greitis, ekstremalumas ir… tinginystė“, – trimis žodžiais pašnekovas apibūdina nusileidimą nuo kalno 10–18 km ilgio trasa. „Slidinėdamas lygumomis stipriai pamankštini raumenis, nugara būna šlapia nuo darbo, o nusileisti nuo kalno – tinginystė. Keltuvas užkelia aukštyn, o sėkmingai nušliuožti reikia ne fizinių jėgų, bet proto ir įpratimo“, – aiškino slidininkas mėgėjas.
Pirmaisiais metais jis baimindavosi leistis nuo stačiausios, vadinamosios juodosios trasos, pasitaikydavo, kai sugriuvęs bent kilometrą kočiodavosi žemyn, o dabar visos trasos jam įveikiamos ir pastaruosius penkerius metus nėra griuvęs.
Žiemą V. Žinka mėgsta čiuožinėti pačiūžomis Rokiškio dirbtinio ledo aikštelėje. „Nors joje dažnai vyksta ledo ritulio treniruotės, tačiau sportininkai geranoriški, kampelį skiria ir čiuožimo mėgėjams, tik prašo būti atsargesniems, saugotis ritulio smūgių“,– pasakojo čiuožėjas.
Plačiau skaitykite šeštadienio “Gimtajame…”