Gyvenimo grimasos

Baimės akys didelės. Šį posakį žino visi. Kiek žmonių – tiek ir baimių. Vienas bijo penktadienio ir tryliktos dienos, nes yra prietaringas, kitas – aukščio, nes nejaučia tvirto pagrindo po kojomis. Tikriausiai nerasime žmogaus, kuris būtų drąsus ir nieko nebijotų. Ir tai natūralu, tačiau kartais baimė būna nepagrįsta, o dažniausiai po ja slepiasi kompetencijos, elementaraus supratimo stoka.

Tokia nuomonė susidarė, kai vienos biudžetinės įstaigos darbuotojas, atsakingas už viešuosius ryšius, kategoriškai atsisakė pasakyti pavardes jaunų specialistų, atvykusių į mūsų rajoną dirbti. Priežastis – sunkiai suvokiama. Mat tai bus asmens duomenų pažeidimas. Įdomu, kaip tuomet bus parašyta jo pavardė ant kabineto durų – mus aptarnaus X specialistas?

Kitas plačiai nuskambėjęs įvykis, kai į Panevėžio respublikinę ligoninę buvo atvežta rokiškietė senolė, kaip teigta, dėl priežiūros stokos ne tik iškritusi iš lovos ir susižeidusi, bet ir laiku nesulaukusi tinkamos pagalbos rajono ligoninėje. Po šio nemalonaus įvykio sulaukėme rajono ligoninės lakoniško, keisto atsakymo ir dar keistesnio straipsnio, kuriame kalbama apie osteoporozę… Sutinku, kad tai – grėsmingas susirgimas ir dėl jo kaulų lūžių patiria daugybė žmonių, tačiau ne visuomet liga būna kalta. O gal tiesiog pritrūksta žmogiškumo, supratimo, atjautos tarp sergančiojo ir jį gydančiojo? Nemanau, kad būtų nutikę kažkas baisaus, jeigu būtų žmogiškai, paprastai paaiškinta. Šiuo atveju kalbėjimas puse lūpų, nutylėjimas padarė gerokai didesnę žalą negu atviras situacijos paaiškinimas. Kas dabar žino, dėl kieno kaltės taip įvyko – žmonėms burnų neužkiši, kiekvienas iš nuogirdų susidaro savo nuomonę ir perduoda ją draugams, pažįstamiems.

Taigi, šiuo atveju baimės kaina labai didelė. Ji užaugino dar didesnį nepasitikėjimą medikais. O visai be reikalo, ir tai ne visų jų kaltė. Bėda yra tų atsakingųjų asmenų, kurie nemoka bendrauti, kalbėtis. Prisipažinti suklydus labai sunku, bet tai užkerta kelią gandams, abejonėms ir jokiu būdu nesumenkina žmogaus, o tik parodo jo stiprybę, vidinę kultūrą.

Kartais baimė ir nepilnavertiškumas įgauna neįtikėtinų formų. Drumsti politikos užkulisiai braunasi ir į verslo pasaulį. Ramus dėl savo verslo gali būti tik tada, jeigu priklausai „teisingai“ partijai, nekonfliktuoji, nieko nereikalauji. Biudžetinės įstaigos vadovas ne visuomet laisvas priimti sprendimus, kokį užsakymo vykdytoją pasirinkti. „Atleisk, matau, kad tavo pasiūlymas geresnis, bet negaliu tavęs pasirinkti. Mums pasakyta reikalų turėti tik su lojaliais“, – tokią istorijos atomazgą išgirdo vienas rajono verslininkas.

Dar vienas labai negražus momentas iš anapus tvoros irgi susijęs su politika.

Slėpynių žaidimas su skaitytojais garbės niekam nedaro. Gal todėl krito visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida, nes vis sunkiau rasti nepriklausomą nuo politikos leidinį, žurnalistą. Žiniasklaidoje kaip niekur kitur turi būti aiškiai nubrėžtos priklausomybės ribos.

Šių metų gegužės 24 d. Visuomenės informavimo etikos komisija priėmė sprendimą, kad Lina Dūdaitė-Kralikienė, būdama laikraščio „Rokiškio sirena“ žurnaliste ir tuo pačiu metu – Seimo nario Raimundo Martinėlio padėjėja-sekretore, pažeidė Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 23 straipsnį, nustatantį, jog žurnalistai, vykdydami savo profesinę veiklą, neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui bei skleidėjui, ir žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės bei vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje.

Visi klystame, gal žmogus ir nežinojo ką daro. Taip buvo galima galvoti iki sprendimo, tačiau ne akli esame, visi skaityti mokame, vieni kitus sutinkame renginiuose… Suprantu, kad žaidimas „niekas nieko neįrodys“ negali būti žaidžiamas toliau, o ko vertas darbdavys politikas, užimantis pasyvią poziciją, pamąstymus ir išvadas pasidarykime kiekvienas. Dviejų kėdžių vienu užpakaliu neužsėsi, o pasirinkimas, su kuo toliau eiti, turi būti labai aiškus ir niekam nekeliantis abejonių. Šiuo atveju abejonių kasdien vis daugėja…

Pabaigsiu tuo, kuo ir pradėjau. Bijoti reikia ne žmonių, jų poelgių, ne tryliktos dienos penktadienį, o neapibrėžtumo ir veidmainystės. Jie sunkiai apčiuopiami, bet labai matomi.