Penktą sezoną kuriantis „Apeirono teatras“ tebėra ne kiekvienam išsprendžiamas rebusas, nors teatro kūrėjai žiūrovams paprastai negaili įvairiausių užuominų ir nuorodų (tekstų, simbolių, vaizdų, garsų), padedančių suprasti kiekvieną spektaklį, leidžiančių suvokti šį teatrą kaip vientisą organizmą. Pavadinimo „karma“ apgaubia, įelektina visą jauno teatro kūrybą – prieštaringą, nepasiduodančią apibendrinimams ir klasifikacijai (senovės graikų žodis „apeirōn“ – reiškia begalybę; Anaksimandro filosofijoje tai – beribis, begalinis, neapibrėžtas pradas). Viena vertus, tai hermetiškas, trupės-laboratorijos-bendruomenės etc. principais veikiantis teatras, kita vertus, tai nepaprastai budrus, aktyvus teatras, akylai stebintis ir vertinantis visuomeninius procesus.
Originaliomis teatrinės raiškos priemonėmis, autentiška dramaturgija ir aktualizuojamomis temomis bei idėjomis iš bendro Lietuvos teatrinio lauko išsiskiriantis „Apeirono teatras“ yra ypatingai patrauklus intelektinių iššūkių nebijančiai auditorijai – ir jaunimui, ir gerokai didesnę teatrinę patirtį sukaupusiam žiūrovui. Spektakliai niekada nepateikia konkrečių atsakymų, bet skatina patį žiūrovą mėginti susivokti, kas ir kodėl vyksta. Spektakliai diagnozuoja mūsų dabarties ligas ir nors jų negydo, bet gali tapti visuomenės „sveikatinimo(si)“ įrankiu.
„Žinduolių perėja“ (režisierė ir pjesės autorė Greta Kazlauskaitė) vertinamas kaip vienas sudėtingiausių „Apeirono teatro“ spektaklių. Spektaklio centre – šiuolaikinė pasimetusi jauna moteris, kuriai gimdymas lygiai toks pat nepakeliamas dalykas kaip ir abortas. Ji nenori (nebegali) atsiduoti motinystei, bet aborto aktas jai taip pat nesuteikia ramybės. Visas spektaklis – tai moters jausenų galerija po to, kai ji pasirašo nuosprendį, bet dar gali kalbėtis su savo įsčių vaisiumi; po to, kai ji eina į kapus ir kasa palaikus visų negimusių kūdikių, kurie galėjo būti poetai, žemdirbiai, žmonės, iš kurių gimtų kiti žmonės.
Tai, ką žiūrovas mato scenoje, nėra visai įprastas veiksminis pasakojimas. Tai ne Seime svarstomas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas; ne kaltinamasis aktas ir ne moters laisvę rinktis deklaruojantis manifestas. „Žinduolių perėja“ – tai simbolių ir metaforų rinkinys, panardinantis žiūrovus į savotišką sapną / haliucinaciją, būseną, kurioje pagrindinei veikėjai Moteriai, filosofiškai žvelgiant, rinktis nė neleidžiama („Skandinsim ar pjausim?“ – raudonplaukė su pjautuvu klausia būsimos / esamos / buvusios motinos).
Režisierė ir aktoriai (spektaklyje vaidina Ričardas Bartašius, G. Kazlauskaitė, Vilma Raubaitė ir Kristina Švenčionytė) į aborto problematiką, asmens ir gyvenimo tragediją žiūrovus ragina pasižiūrėti plačiau: gyvųjų ir mirusiųjų / negimusiųjų amžinojo ryšio šešėlyje mirtis yra visiškai sąlyginė, bet tik perėjęs uždraustą perėją žmogus gali suvokti atleidimo ir amžino gyvenimo dovaną. Štai kodėl šiame spektaklyje esantis amoralumas, makabriškumas, šlykštumas, desperacija taip skausmingai dera su grožiu, gyvybės geismu ir nekaltybe; o etika ir moralė kai kada pralaimi rafinuotai meninei estetikai.
Po spektaklio „Žinduolių perėja“ vyks susitikimas-pokalbis su „Apeirono teatro“ kūrėjais. Apie tai, kas aktualu menininkams, ir tai, kas rūpi žiūrovams.
„Apeirono teatro“ inform.
