„Mano motina skaičiavo 82-uosius. Žinojau, kad jos saulėlydis jau žemai žemai, bet vis tiek mirtis buvo netikėta. Neprisipažinau motinai… Mane kamuoja nežinomybė: pastebėjo ji dingusią batų porą ar ne… Susivijau savo mintyse lyg voratinkly. Noriu apie tai kalbėti“, – sakė rokiškėnė. Ji neprieštaravo, kad jos istorija būtų papasakota „Gimtojo Rokiškio“ skaitytojams, tačiau iš redakcijos išėjo, taip ir nepasakiusi savo vardo.
Neišmokau
„Suslėgiau sūrius, išravėjau šiltnamį, nudažiau…“ – rėkė mama per visą kiemą. Ji prastai girdėjo, todėl nė kiek neabejojau, kad net už kilometro nuo namų galėjai klausytis jos paslapčių, kurias ji išpažindavo telefonu savo bičiulėms, tokioms pat senoms kaip ir ji, galbūt, irgi neprigirdinčioms. Kaip visada, taip ir tąkart, mama gyrėsi. O juk šiltnamį išravėjau aš. Ir šiaurinę kiemo tvorą nudažiau aš. Tik sūrių neslėgiau. Ir pieno nekaitinau. Nepatinka man tas darbas. O motina tarsi pamišusi dėl tų sūrių, sviesto, grietinės… Net skraiste pridengusi kibirą lekia į lauko virtuvėlę, neša pieną. Žinau, supils jį į kurią nors plastmasinę “rėčką”, kokių čia bent tris sustačiusi, ir skaičiuos, kiek turi. Tokią akimirką jos sieloje, ko gero, teliuskuoja džiaugsmas: ką “rėčkon” supylė, tą suraugins, kaitins, sūrmaišin pils… Čia pat stovi muštokė, amžinai nepasotinama šviežiu pienu: motinos plakama ir mušama, ji atsilygina jai sviestu ir grietine.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Emilija MILIEŠKAITĖ
