– Privačiuose pokalbiuose dažnai sakai, kad jautiesi laimingas, nes Tavo darbas sutampa su pomėgiu. Peržvelgus biografiją matyti, kad visos studijos, veikla susijusi vien su muzika. Ar laikai save profesionalu?
– Profesionalumas – paini sąvoka, taigi susigalvojau asmeninį jos aiškinimą. Mano manymu, profesionalas yra tas, kuris iš savo veiklos gali pragyventi. Paprasta: kad galėtum kažką daryti už atlyginimą, turi pakankamai gerai tai atlikti, bet jei tau už tą veiklą algos niekas nemoka, vadinasi, tai darai nepakankamai gerai. Kitaip tariant, profesionalas turėtų būti klientų, mūsų atveju, klausytojų, užsakovų, o ne mūsų pačių vertinimo (įsivertinimo) žodis. Todėl man kartais keistokai skamba, kai kolegos savo reklamose skelbia – „profesionalūs muzikantai“, „profesionalus saksofonininkas“, „profesionalus giedotojas“ ir pan. Kažin, ar tai visada atitinka realybę. Manau, žmogus, nuolat apie save sakantis „aš profesionalas“, tiesiog dangsto savo kompleksus – girdi, gink, Dieve, kad kas nepagalvotų kitaip. Jei iš tikrųjų esi profesionalas, to sakyti net nereikia, visiems aišku iš tavo darbo kokybės.
Turiu tikrai daug muzikinių veiklų. Groju smuiku. Kai kas sako, kad gražiai. Bet ar galėčiau vien iš to pragyventi? Tikrai ne. Dainuoju. Kai kas sako, kad irgi gražiai. Ar galėčiau vien iš to pragyvent? Manau, ne. Groju vargonais. Iš to taip pat neišgyvenčiau. Domiuosi muzikos instrumentų remontu, galiu suderint pianiną, galiu iš gabalėlių surinkt smuiką ir sėkmės atveju jis netgi skamba, daug dirbu su muzikos kūrimo programomis bei įrašais, galiu sukurti ir esu sukūręs ne vieną dainą, groju vakarėliuose, giedu laidotuvėse, galiu vadovauti chorui, orkestrui, pagaliau – dirbu muzikos mokytoju… Bent pusei šitų veiklų turiu išeito mokslo diplomus (kvalifikacijas). Bet atskirai nė viena šių veiklų manęs ir mano šeimos negalėtų išmaitinti. Vadinasi, nieko nedarau pakankamai gerai. Kaip sakoma, „nei Dievui žvakė, nei velniui kačerga“. Taigi galbūt save pavadinčiau profesionaliu mėgėju. Nebijau žodžio „mėgėjas“, nes jis yra šiltas, kilęs iš žodžio „mėgti“, o žodis „profesionalas“ yra daug šaltesnis ir, baisiausia, turi bendrą šaknį su žodžiu „profanas“… Kartais ta bendra šaknis pasitaiko ir mumyse. Tada tampa nebeaišku, kaip užbaigti žodį… (juokiasi – aut past.)
– Fotografai sako, kad nuotraukos sėkmė priklauso nuo sugebėjimo valdyti techniką, t. y. fotoaparatą, ir apšvietimo. Kaip manai, nuo ko priklauso muzikantų ir dainininkų sėkmė?
– Man svarbiausia, kaip atlikėjas perteikia emociją, kaip ja paveikia klausytoją. Vienas pagroja sudėtingiausią kūrinį ir jam salė paploja, kaip sakoma, variantu „ačiū, kad baigei“, o kitas pagroja keletą natų ir salėje kyla nuoširdžiausios ovacijos… Technika (instrumentai ir jų valdymo lygis) labai svarbu, bet ne svarbiausia. Yra daug žinomų atlikėjų (muzikantų ir dainininkų), turinčių nepriekaištingą techniką, tačiau jų atlikimas kažkodėl „neveža“, neįtikina klausytojo. Atlikimo technika pasiekiama darbu, tačiau su vienu žmogumi gera ir norisi bendrauti, o kitas tiesiog atstumia, nors, atrodo, nieko nėra blogo padaręs. Techniką gali išsiugdyt abu, tačiau vienas žmonėms patiks labiau… Spėkit, kuris? Muzika, be kita ko, yra bendravimas.
– Vyresni pandėliškiai ir apylinkių gyventojai dar prisimena Tavo tėtį Povilą Ruželę – žemo ūgio, solidų, mėgusį bendrauti ir žodžio kišenėje neieškojusį vargonininką, daug metų atidavusį Bažnyčiai.
– Mano tėtis Povilas Ruželė gimė1929 m. Muzikuoti pradėjo paauglystėje – mokėsi groti bandonija pas garsų to meto muzikantą ir instrumentų meistrą Jurevičių. Buvo dažnas kaimo gegužinių ir šeimų švenčių muzikantas, giedojo bažnyčios chore. Turėjo gražų tenorą, atlikdavo ir solo partijas. Nors didžiąją gyvenimo dalį dirbo greitosios medicinos pagalbos vairuotoju, muzika visada buvo svarbi. Grįžęs iš darbų pasiimdavo bandoniją ir tiesiog „perleisdavo“ viską, ką moka. Galbūt ir tai pastūmėjo mane rinktis muziko kelią.
Muzikos rašto pradėjo mokytis tik sulaukęs penkiasdešimties, kai aš pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Prašydavo papasakoti, „ko ten moko“. Turėjo didžiulį norą „išsimokinti vargonyku“ gal ir dėl to, kad tai buvo jo mamos, tada jau mirusios, didžiausia svajonė. Visus namiškius stebino didžiuliu užsispyrimu siekti savo tikslo – greitosios medicinos pagalbos automobilyje, kol tekdavo laukti ligonį apžiūrinčios felčerės, mokydavosi giedoti lotyniškas „egzeksvijas“ (psalmes), mokėsi natas.
Pramokęs pradėjo vargonuoti Žiobiškio, kiek vėliau Suvainiškio ir Čedasų bažnyčiose. Dar patobulėjęs „darbovietę kėlė“ arčiau namų – pradėjo sekmadieniais vargonuoti Kazliškio ir Panemunio, o darbo dienomis ir Pandėlio bažnyčiose.
Svajojo numirti prie vargonų pulto. Galima sakyti, taip ir įvyko. 2008 metais, per šv. Velykas, Mišių metu, Kazliškio bažnyčioje, kunigui užgiedojus „Regėjau versmę“, nebespėjo atsakyti, prarado sąmonę. Intensyviosios terapijos skyriuje dar buvo atgaivintas. Visada buvęs linksmas ir optimistas, dar sugebėjo pajuokauti: „Štai kokią Dievas man parodė malonę – atleido iš darbo per Velykas.“ Atsisakęs tolesnio gydymo bendrosios slaugos skyriuje, vaikų paprašė parvežti namo. Iš jų po paros ir išėjo amžinybėn.
– Tai gal visus talentus paveldėjai iš jo?
– Iš tėčio paveldėjau trauką muzikai, juk ji yra svarbiausia, o gebėjimai ugdomi ir išugdomi. Na, ir dar tikriausiai balsą. Tik nepaveldėjau jo kruopštumo ir užsispyrimo siekti savo tikslų, bet šią „klaidą“, panašu, likimas ištaisė kitoje kartoje – mano sūnus Augustinas, pajutęs trauką muzikai, surado savyje iš senelio paveldėtą užsispyrimą bei kruopštumą siekiant savo tikslo. Dabar jis šioje srityje dirba „nesveikai“ – lygiai kaip senelis, – yra Kauno J. Gruodžio konservatorijos abiturientas, planuoja tęsti mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Taigi kartų progresas yra – aš kažkada pralenkiau savo tėtį, o sūnus, manau, netrukus pralenks mane.
– Vargonuoji bažnyčiose per šv. Mišias. Ar Tau priimtina, kai jose vietoje vargonų grojama „Yamaha“, skamba kanklės ar kiti instrumentai?
– Manau, tikslas pateisina priemones. Jeigu tų instrumentų naudojimas yra skoningas ir žmonėms kelia geras emocijas, „kelia jų dūšią prie Dievo“, – viskas puiku. Nesvarbu, kokį įrankį muzikantas atsineša į sceną, svarbu, ką su juo daro, juk ir tikrais bažnyčios vargonais galima „neskaniai“ groti ir žmonėms sužadinti ne „aukštuosius“, o „žemuosius“ jausmus. Instrumentas – tik darbo įrankis, esmė – žmogus.
– Dar vienas Tavo veiklos epizodų – dainavimas Panevėžio muzikiniame teatre ir pernai didelio populiarumo sulaukusiame Neringos Danienės režisuotame muzikiniame spektaklyje „Pelenė“, kuriame Tau teko Princo vaidmuo. Šįmet ta pati režisierė kuria kalėdinį miuziklą „Ali Baba ir 40 plėšikių“, kuriame vaidinsi. Taigi susiduri su vaidyba. Kas tai – laimingai pasibaigęs iššūkis sau?
– Panevėžio muzikiniame teatre turėjau tik epizodinius vaidmenis, daug daugiau teko vaidinti ir kalbėti prozos tekstus nei dainuoti. Aktorystė tikrai ne stiprioji mano pusė, nors, kai geras režisierius „padresuoja“, kai kas gal ir pavyksta.
Miuziklai Pandėlyje man – iššūkis. Šįkart vaidinsiu Ali Baba. Tai vienas pagrindinių vaidmenų, todėl didžiulė atsakomybė ir daug darbo – be dainavimo, vaidybos, dar esu atsakingas už garo takelį, t. y. visą skambėsiančią muziką. Taigi yra proga pasitempti visose srityse. Žinoma, bus nerimo, kad viskas pavyktų. O ar laimingai pasibaigs iššūkis, matysim, tikiuosi, tai dar ne pabaiga.
Projektą iš dalies remia
