„Beveik“ mamos pėdomis
Obuolys nuo obels netoli rieda… E. Klemkaitės mama – Sigita Klemkaitė – gerai žinoma dailininkė, priklausanti Rokiškio dailininkų klubui „Roda“. Kartu su mama parodose, kituose meno renginiuose pasirodanti jaunoji menininkė prisipažino, kad „tie dažai“ jai patikdavo nuo kūdikystės. „Galbūt todėl, kad menas, dailė visuomet supo mūsų namus ir mus pačius. Nuo mano vaikiškų „šedevrų“ dažnai kentėdavo ir tapetai. Taigi meilė menui, tapybai ir piešimui, kuris šiuo metu labiausiai „veža“, atėjo natūraliai“, – kalbėjo Emilija. Nors ir mama, ir dukra neabejingos dailei, Emilija pripažino, kad jų stiliai skiriasi. S. Klemkaitė – talentinga tapytoja, o Emilija labiau pasinėrusi į grafinius darbus.
Mistinės pasakų iliustracijos
Kodėl patraukė grafika, knygų iliustravimas? „Vaikystėje labai mėgau knygas, ypač fantastines. Man patikdavo jų mistinės iliustracijos, tad būdama dar visai mažai iliustruodavau skaitomas pasakas. Smulkūs piešiniai, iliustracijos iki šiol yra mano mėgstamiausi“, – pasakojo Emilija ir pridūrė, kad mažo formato darbų turi begalę.
Langinės
Emilija yra dalyvavusi bene visuose langinių tapymo pleneruose. „Oficialiausias buvo paskutinis pleneras, kuriame dalyvavau su visomis privilegijomis – tapyti gavau visą langinę. Džiaugiuosi, kad manimi pasitikima – tai didelė garbė, kartu ir atsakomybė“, – kalbėjo jaunoji menininkė. Anot Emilijos, vis dėlto įsimintiniausias pleneras jai vykęs prieš kelerius metus. „Tapėme langines, kurios dabar puošia Krašto muziejaus administracinį pastatą. Plenero metu gyvenome kaimo sodyboje, tad buvo panirę ne tik į kūrybinius darbus, bet ir puikiai leidome laiką gamtoje“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
„Menas“ sąsiuviniuose
Besidarbuodama tušu ar pieštuku, Emilija vieną nedidelį piešinį įveikia per porą valandų. „Idėjų nesivaikau ir įkvėpimo nelaukiu. Viskas gimsta spontaniškai, ypač tuomet, kai piešiu mažesnio formato darbus. Nepraleidžiu progos paskaityti su iliustracijomis susijusias knygas ir kurdama daugiausia dėmesio skiria detalėms. Pamatytumėte mano mokyklinius sąsiuvinius! Visos paraštės yra pagražintos. Mokytojai yra tolerantiški ir pastabų dėl to iki šiol negavau, tad ir toliau sėkmingai „gadinu“ savo sąsiuvinius. Visuomet perku didelio formato sąsiuvinius, kad išsitektų visas piešinys“, – linksmai kalbėjo jaunoji menininkė.
„Instagram“ iššūkis
Emilija sako rimtai nesvarsčiusi galimybės atidaryti personalinę parodą, ir savo darbais su gerbėjais bei kitais grafikos mėgėjais ji dalijasi socialiniuose tinkluose. „Spalio mėnesį priėmiau iššūkį – kiekvieną dieną po piešinį. Pavyko! Šiuolaikinis pasaulis sparčiai keičiasi, informacija dalintis tampa vis paprasčiau, tad aš ne tik pati dalinuosi savo darbais, bet ir „seku“ kitus man imponuojančius grafinių darbų bei iliustracijų autorius, jų darbus. Dažnai idėjų kyla tiesiog naršant internete“, – kalbėjo jaunoji grafikė.
Koks yra šiuolaikinis menininkas? Mergina teigė, jog nelengva atsakyti į šį klausimą. „Galbūt mes esame kur kas lankstesni, drąsesni, nebijome laužyti stereotipų, ieškoti savęs. Visapusiškumas ir atvirumas pasauliui leidžia susipažinti su įvairiomis naujovėmis ir jas išbandyti“, – svarstė Emilija.
Talentas praverčia ir mokykloje
Emilija jau ketverius metus mokosi Dailės mokykloje. Šiemet jos laukia bene sunkiausi, paskutinieji, metai. „Turėsime sukurti didelį baigiamąjį darbą. Ne tik užbaigti pasirinktą kūrinį, bet ir paruošti jo pristatymą. Ši dalis ne ką mažiau sudėtinga nei tapyba ar piešimas. Peržiūrai reikės pristatyti darbus, sukurtus per pastarąjį pusmetį“, – kalbėjo jaunoji grafikė ir pridūrė, kad ji džiaugiasi galinti mokytis iš tokio dailininko kaip Raimondas Gailiūnas.
Pašnekovė yra dalyvavusi ne viename konkurse bei olimpiadoje Lietuvoje bei užsienyje. „Dailės olimpiadose esu laimėjusi prizinių vietų. Konkursuose dalyvauju tuomet, kai spėju paruošti darbus. Tačiau aš nemoku tapyti „tapybiškai“, – atviravo pašnekovė ir pridūrė, kad menininkų darbai gali atkreipti dėmesį ir į tokias globalines problemas kaip vandens tarša ir pan. Pasak merginos, dėmesį itin patraukia gatvės menas, nes žmonėms jis neįprastas.
Menininkės potencialą Emilija puikiai panaudoja ir mokykloje. „Gimnazijoje vyksta įvairūs renginiai, kuriuose tenka dalyvauti, kurti, piešti. Savo laiką planuoju, todėl spėju viską suderinti ir savęs nepamirštu“, – dėstė gimnazistė, savaitgalius besistengianti praleisti namuose ir pailsėti.
Meilė kelionėms ir darbui
Mergina mėgsta keliauti, tačiau mokytis ir gyventi norėtų čia, Lietuvoje. „Kelionės – proga pasisemti patirties, pažinti kitą kultūrą bei rasti įkvėpimą. Mano pirmoji tolimesnė išvyka (neskaitant Latvijos) – į Paryžių. Tai vienas didžiausių ir įspūdingiausių miestų, išliekančiu vienu iš mano įkvėpimo šaltinių. Mane sužavėjo ir Čekijos sostinė Praha. Jos architektūra, kultūra paliko neišdildomą įspūdį. Tai tarsi muziejus po atviru dangumi“, – kalbėjo Emilija.
Jaunoji menininkė prisipažino sulaukianti prašymų nutapyti portretus. „Kartais žmonės atsineša nuotraukas, kaip turėtų atrodyti portretas“, – kalbėjo E. Klemkaitė, kūrinus dažnai dovanojanti. Mergina tikisi, kad jos pomėgis kada nors taps darbu, o tuomet kiekviena diena bus lyg šventė.
Projektą iš dalies remia
džiaugiuosi, kad pažįstu Emiliją, iš tiesų:) Gera matyti, kaip ji eina tiesiai į save. Ir šitoje kelionėje randasi gražių dalykų, kaip matot…