Saugo širdis
Šešioliktoji. Slėpėm. Tausojome
tą šviesulėlį… tėvyne mana!
tylūs, bebalsiai. Be žemės po kojom.
Tik su širdies atmintim amžina.
Todėl ir ištvėrėm. Todėl ir nežuvom.
Ir prisikėlėm. Deja, ne visi…
Ak, dar pabūkim tokie, kokie buvom
tų stebuklingų dienų spindesy!
Kai atsivėrėme. Kai uždainavome.
Kai išsiliejome meilės lava.
Troškuliu laisvės. Žydėjimu klevo
meldėsi žemės smiltelė gyva.
Turim šešioliktą. Turim vienuoliktą.
Tryliktą turime. Saugo širdis.
Budeliai. Aukos. Pasaulio teisuoliai –
net ir mirtis mūsų nenužudys!
Brangesnio nieko,
tėvyne, už tave brangesnio
šioj žemėj nieko neturiu.
Šalia kasdienės duonos kąsnio.
Šalia klevų ir vyturių.
Šalia gerumo ir pavydo.
Šalia šviesos ir sutemų.
Šalia klaidų, kurias išgydo
gyvenimas atleidimu.
Šalia visų likimo vėjų
ir rožinio maldos šventos.
Šalia vilties, kuria vilkėjau,
adydama ją nuolatos.
Šalia kasdienės duonos kąsnio.
Šalia klevų ir vyturių.
Tėvyne, už tave brangesnio
šioj žemėj nieko neturiu.
Lietuvai
Laiminga, kai tave dainuoju.
Kai tavo drabužiu velkuos.
Kai tavo žemė man po kojom.
Kada tave matau vaikuos.
Kada trispalvėmis pražysta
brangiausių datų atmintis.
Kai švenčia sielose jaunystė
ištvėrusi visas tremtis.
Dėkinga už gražiausią žodį,
už rūpesčius ir svajones.
už kelią, kurį man parodei,
už tuos, kurie šalia manęs.
Laiminga, kad tave dainuoju.
esu rami ir išdidi,
kad tavo žemė man po kojom,
o vardas – Lietuva – širdy.
—
IR VĖL MENU tave, mieloji,
Nors šimtą metų nemačiau.
Nors slydo žemė iš po kojų,
Nors springom ašarom, tačiau –
Yra vieta širdies bedugnėj
Su užrašu – pradžių pradžia.
Ir atminties bejausmės ugnys
Gražina karts nuo karto čia.
Po liepom žydinčiom susėdam,
Vėl krūpčiojam kaip ir kadais
Ir slepiam gėlą tarsi gėdą
Žeme apėjusiais randais…
Vaikyste, ak, mana vaikyste,
Kačiuko užspeisto akim –
Ne pasakom motulė vystė
Strėlių prismaigstyta širdim…