Tai kaip tas Rokiškio futbolas? Yra jis ar nėra?
Kaip čia jums pasakyti… Aišku, kad jis yra, bet jeigu lygintume su tuo, kas buvo prieš kokius dešimtį metų, veiksmo yra gerokai sumažėję.
Prieš kokius 30 metų varžybų buvo gal dar daugiau. Net imant neorganizuotą futbolą, kurį galima pavadinti kiemo futbolu, mano nuomone, jo buvo daugiau. Dabar eidamas, kad ir pro mokyklų stadionus, žaidžiant futbolą retai bepamatysi. Kodėl taip pasidarė?
Todėl, kad vaikai patys nelabai suinteresuoti tą daryti. Nors, pavyzdžiui, J. Tūbelio progimnazijos stadione vakarais vaikų būna visą laiką. Ten yra paruoštas stadionas – vartai, tinklai. Ten galima kažką veikti. O čia… Ką šitame stadione futbolininkui veikti?
Labai svarbu, ar yra žmonės ar žmogus, kuris su tais vaikais užsiima. Jeigu yra žmogus, tai ir veiksmo daugiau. Tokios iniciatyvos, kad patys rinktųsi ir kamuolį spardytų, žaistų šiais laikais nebėra. Reikia juos organizuoti.
Bet juk visame pasaulyje futbolas yra demokratiškiausia sporto šaka. Pakanka pievelės (ir tos ne visada reikia), poros plytų vartams pažymėti, kamuolio – ir jau galima žaisti.
Teisingai. Bet taip būdavo anksčiau. Dabar to nebeužtenka. Laikai pasikeitė, situacija. Vaikai turi kitų užsiėmimų, kurie jiems įdomesni. Jau reikia šiokių tokių sąlygų – dviejų plytų nebepakanka.
Gal ir futbolo kamuolį namie mažai kas beturi.
Turi. Dabar visų tų dalykų prieinamumas – avalynės, kamuolių ir panašiai – smarkiai didesnis, pilnos parduotuvės. Kai aš pats buvau vaikas, nelabai turėjai iš ko rinktis ir džiaugdavaisi kažką nučiupęs, o dabar galimybės ir pasirinkimas didžiuliai. Gali pirkti naudotus pigiai, naujus firminius brangiai – tik turėk noro.
Sporto mokykloje kažkada buvo futbolo sekcija. Kada ji išnyko?
Buvo. Dar kai aš lankiau mokyklą. Paskui kurį laiką nebuvo, vėl atsirado, kurį laiką buvo dubliuota su ledo rituliu, vėl išnyko, vėl atsirado. Paskutinį kartą išnyko prieš kokius 5–6 metus. Bėda ta, kad nebuvo sistemos, kuri veiktų nuolat.
Kai įkūrėm futbolo klubą, visą laiką vaikų grupes turėjom prie jo. Tai veiksmas jau vykdavo nuolat. Negali sakyti, jog tie vaikai, kurie nori, neturėjo galimybių, neturėjo kur žaisti ir panašiai. Ir dabar žaidžia ne tik Rokiškio vaikai – atvažiuoja ir iš Juodupės. Jei tik nori, galimybių gali surasti. Gal mažesnių negu didžiuosiuose miestuose, bet jų yra.
Jūs pats treniruojate vaikus?
Taip, dabar daugiausiai dirbu su vaikais, su vyrais jau nebeužsiimu. Su jais susirenkam tik žiemą, kai prasideda salės futbolo sezonas. Tada jie suvažiuoja ir iš kitų miestų, dalyvaujam varžybose. Vasarą vyrų komanda praktiškai jokiose varžybose nedalyvauja.
Nuo ko prasidėjo salės futbolas Rokiškyje?
Salės futbolas iš dalies prasidėjo nuo Kavoliškio, nes ten pastačius bendrojo lavinimo mokyklą buvo gera salė ir sąlygos salės futbolui. Ir buvo žmogus, kuris tuo užsiimdavo – Antanas Tigrūdis. Ten viskas ir prasidėjo.
Ir dabar sąlygos salės futbolui pas mus palankesnės. Didžiojo futbolo komandai nepakanka turėti 11 žmonių, reikia jų bent 20, o tiek surinkti jau nėra paprasta. Į salės futbolo varžybas gali važiuoti aštuoniese ar devyniese ir žaisti be jokio streso. Toks formatas mums šiuo metu palankesnis. Be to, turime dabar ir arenos salę, atitinkančią visus reikalavimus.
Kokiose varžybose pastaraisiais metais dalyvaujate?
Utenos apskrities pirmenybėse. Gal jau kokius 20 metų dalyvaujam, nuo pat pradžių. O su didžiuoju futbolu dabar krizinė situacija, kokius 5–7 metus nedalyvaujame jokiose pirmenybėse.
Kodėl Utenos apskrities pirmenybės? Panevėžio apskrities pirmenybės nevyksta?
Vyksta. Kartais ir ten dalyvaujam, bet mūsų klubas priklauso Utenos apskrities federacijai, aš pats priklausau jos valdybai. Todėl tenka ir varžybas organizuoti, ir kitus su futbolu susijusius renginius. Gal šiek tiek ir arčiau Utena.
Ir kaip sekasi? Kokie pasiekimai?
Salės futbole nuolat tampame prizininkais. Užimame antrą – trečią vietas, kartais liekame ketvirti. Komandų, tiesa, susirenka nedaug 6–7. Tai rodo, kad futbolui provincijoje dabar ne patys geriausi laikai. Anksčiau praktiškai kiekviename rajono centre būdavo komanda, o dabar tik kur ne kur.
Norint žaisti, jau sudėtinga rasti varžovų?
Įvairios varžybos vyksta, bet joms yra reikalavimų, dalyvavimo kriterijų. Visų pirma – dėl amžiaus. Jau prieš keletą metų nusprendėm, kad netelpam į juos. Tiesiog neturim reikiamo kiekio vienos kartos futbolininkų, kurie galėtų įsilieti į komandą. Vyresni jau nebeturi tiek jėgų, o jaunimas dar nepasiekė reikiamo amžiaus. Gal kada nors atsigaus ir veteranų komanda, bet garantuoti nieko negaliu.
Kiek dabar yra besitreniruojančių Rokiškio futbolo klube?
Klubas treniruočių neorganizuoja. Kalbu apie vyrų komandą. O vaikų besitreniruojančių turiu apie 40. Problema tik ta, kad vaikai užauga, baigia mokyklą ir dažniausiai išvažiuoja gyventi kitur. Tą turbūt jaučia ir kitos sporto šakos.
Blogai dar ir tai, kad iki artimiausio didmiesčio mums beveik 100 kilometrų, todėl ir kažką prisikviesti, ir patiems būti pakviestiems jau sudėtingiau. Kokie Anykščiai ar Utena gali dalyvauti kad ir Vilniaus mėgėjų pirmenybėse, juos priima, nes atstumas dar visai pakenčiamas, o mes tokių šansų praktiškai neturim.
Yra daug įvairių aspektų trukdančių mūsų dalyvavimui rimtesnėse varžybose. Galima pradėti nuo finansinio – komandai reikalingas tam tikras biudžetas, o jį, kad ir minimalų, suformuoti nėra paprasta. Kitas dalykas – reikia surinkti žmones, kurie būtų motyvuoti, norėtų dalyvauti. Trečias dalykas – techniniai reikalavimai, leidžiantys organizuoti varžybas.
Daug metų dariau tuos dalykus, bet atėjo metas, kai ir žaidėjų sumažėjo, ir entuziazmo.
Pavyzdžiui, Juodupė ledo ritulio komandos irgi jau neturi, bet, jei tik gamta leidžia išlieti ledą, jie kasmet surenka iš ten kilusius žaidėjus ir organizuoja draugiškas rungtynes. Ar negalima panašiai padaryti su Rokiškio futbolu?
Juodupė turi Antaną Gricių, kuris viską organizuoja. Jeigu jo nebūtų, klausimas, ar ten koks nors veiksmas vyktų. Mes irgi galvojom, kai tik sutvarkys stadioną, sužaisti draugiškas varžybas su kupiškėnais, netgi tvirtai sutarę buvom, bet kai tokie dalykai dedasi su stadionu, matom, jog vargu ar šiemet kas nors išeis. Kažkada varžybos čia tikrai įvyks, tik dar nežinia kada. Vienais metais oficialios varžybos vyko „Romuvos“ gimnazijos stadione, bet dabar ir jis stovi pusiau kirptas, pusiau skustas.
Skauda širdį dėl šio stadiono?
Skauda. Dabar veja atrodo lyg ir žalia, bet technologiškai čia padaryta taip, kaip neturėjo būti daroma. Akivaizdžiai matosi nevienoda žolė – nevienodos kokybės, nevienodos rūšies. Per daug metų ji turbūt suvienodės, bet kiek reikės laukti? Futbolo aikštė turi būti idealiai lygi, o dabar sunku to tikėtis. Viltys buvo puoselėjamos labai didelės ir optimistinės, o vaizdas, bent jau dabar, tikrai ne toks, koks turėtų būti.
Kodėl taip nutiko? Kiek aš supratau, norėta padaryti kaip greičiau.
Greičiausiai taip. Gal spaudė terminai, laikas. Sprendimą greičiausiai priėmė rangovai, bet pristigo išmanymo, konsultavimosi su futbolo aikščių įrengimo profesionalais.
Pasaulyje yra speciali ruloninė futbolo aikščių veja, specialios technologijos, specialios klojimo mašinos. Žinoma, tai turbūt kainuoja kosminius pinigus. Čia nueita paprasčiausiu keliu, paimta velėna, rankomis sudėta, ir tikėtis iš to kokio nors kokybiško rezultato sunku. Užtai dabar turim aikštę tokią pat, kokią prieš tai turėjom be milijono investicijų. Net neįsivaizduoju, ar įmanoma ištaisyti šitą broką. Kieme būtų gerai, o stadionui… Dėl to ir liūdna, ir pikta.
Prasideda pasaulio futbolo čempionatas. Už ką sirgsit?
Mano pasirinkimas keistas, bet turiu tam savų motyvų. Šiaip jau sergu tik už vieną komandą pasaulyje – Lietuvą. Visos kitos man daugmaž vienodos, bet turiu giminių Meksikoje, tai sergu už Meksiką. Turbūt vienintelis Rokiškyje, o gal ir visoje Lietuvoje. Jie turi šansų, kadangi čempionatas vyksta ir pas juos, o namų komandos paprastai mobilizuojasi.
O kas laimės?
Ko gero, kas nors iš grandų. Prancūzai, ispanai, anglai, vokiečiai, portugalai. Greičiausiai – kas nors iš Europos. Net iš dabartinių pasaulio čempionų argentiniečių kažko labai nesitikiu.
Kol palengva išėjome iš stadiono, dar spėjome aptarti futbolo masiškumo būtinybę, Lietuvos rinktinę ir jos žaidimą, lietuvių psichologiją nelabai tinkančią (?) futbolui, konkurenciją ir emigrantus bei imigrantus rinktinėje, kvalifikuotų trenerių trūkumą. Manau, mintyse sutarėme susitikti stadione, kai ten vyks futbolas. Ne „jei“, o „kai“.
