Širdį draskanti daina
Sąjūdžio tarybos organizacinis komitetas padirbėjo iš peties. Tremties ir gedulo minėjimai vyko visą savaitę. Sugrįžusius iš tremties kvietėme eiti kartu, melstis bažnyčiose. Minios žmonių, tarp jų – ir sugrįžusieji iš tremties vietų, inteligentijos atstovai – mokytojai, gydytojai, inžinieriai, po šv. Mišių Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje ir trumpo stabtelėjimo aikštėje prie Nepriklausomybės paminklo su vėliavomis ir giesmėmis didžiule kolona patraukė į Rokiškio geležinkelio stotį: iš čia 1941 m. birželio 14 d. prekiniai vagonai su 824 tremtiniais pajudėjo į Rytus. Mitingą vedė Teresė Taškūnienė ir Alvydas Baltakis. Algirdas Svidinskas dainavo širdį draskančią dainą pagal Bernardo Brazdžionio žodžius „Šaukiu aš Tautą“, po jo kalbėjo „Tremtinio“ klubo vadovas A. Jankus, tremtiniai J. Barisa, P. Turonis, kunigas A. Tamašauskas. Visi prisiminė savo šeimų tragedijas, iškęstas stribų patyčias ir žiaurumą.
Antras pagal masiškumą
Tą sykį mes nekalbėjome apie ryškiausius 1949-ųjų įvykius, kai kovo 25–28 ir balandžio 10–20 dienomis Valstybės saugumo ministerijos (MGB) kariškių ir jų pagalbininkų vykdytos operacijos „Priboj“ („Bangų mūša“) metu iš Lietuvos buvo ištremti daugiau kaip 33 736 asmenys. Šis Lietuvos gyventojų trėmimas – antras pagal masiškumą tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Sprendimą patvirtino LTSR Ministrų Taryba, priemones numatė vietinė MGB, tremtinų asmenų sąrašus tvirtino apskričių komunistų sekretoriai ir vykdomųjų komitetų pirmininkai, o tremtinių bylas privalėjo sudaryti vietiniai MGB skyriai. Operaciją vykdė didelės raudonųjų bei jų talkininkų pajėgos. Iš tų anuomet ištremtų asmenų daugiausia – 1 285 – buvo iš Rokiškio rajono. Vien per šią operaciją į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko, Novosibirsko, Omsko, Tomsko ir Amūro sritis išvežta daugiau nei 90 tūkst. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų.
Atitinka genocido požymius
Kitaip nei prieš tai, šios tremties terminai nebuvo numatyti, o tai reiškė, kad žmonės faktiškai buvo išvežami visam laikui. Į tremties vietas buvo išsiųsti 1 474 vagonai melagingai „liaudies priešais“ apšauktų žmonių. Net 70 proc. ištremtųjų sudarė maži vaikai ir moterys, dalis jų – nėščiosios bei naujagimiai. Dėl žiaurių kelionės sąlygų prigrūstuose gyvuliniuose vagonuose dalis žmonių tremties vietos nepasiekė. Tuos, kurie išgyveno kelionę, pasitiko atšiaurios Sibiro sąlygos ir sunkus fizinis darbas. 1956–1958 m. daugelis tremtinių buvo paleisti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. balandžio 9 d. priimtame įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ pažymėta, kad gyventojų trėmimai (deportavimas) „atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius“.
Tuomet jo buvo gaila
Minėjime dalyvavo ir kalbėjo ne tik tremtiniai, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, bet ir pirmą kartą atvirai į minią kreipėsi rajono partijos komiteto pirmasis sekretorius Vitalijus Asačiovas. Tai buvo ne tik jo pirmas pasirodymas po 1988 metų rugsėjo 9-osios, bet ir paskutinis. Kalba iš popieriaus lapo buvo trumpa. Jis nieko nekaltino, už nieką neatsiprašė. Turinys panašėjo į istorinio momento užfiksavimą. Kalbos metu žmonių minia ošė, kažkas švilpė, garsiai skandavo „lauk“, „gėda“. Aš bijojau, kad ši įtūžusi minia jo nesutryptų, Laukiau ir meldžiau Dievo, kad jis nebeaudzrintų minios. Praėjo daug metų, tačiau prisiminęs šį mitingą tebebandau suprasti tuometinio rajono partijos komiteto pirmojo sekretoriaus Vitalijaus Asačiovo apsisprendimo kalbėti viešai priešais tremtinių minią priežastis. Tiesą sakant, man tuomet jo buvo gaila.
Priminė Pandėlio šulinius
Kad pirmasis rajono partijos sekretorius V. Asačiovas būtų paliktas mūsų rajone bundančio Atgimimo ir Sąjūdžio nuošalėje, prisidėjau ir aš. Atėjęs į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Rokiškio iniciatyvinę grupę, diena iš dienos bandžiau įrodyti savo bendražygiams, kad visus klausimus turime spręsti tik su teisėtai žmonių rinkta valdžia, o ne vienintelės ir valdančiosios partijos statytiniais. Mitinge trumpai pasisakęs LPS Rokiškio tarybos narys Petras Blaževičius pasiūlė statyti paminklą Rokiškio krašto tremtiniams. T. Taškūnienė pareikalavo iškasti nužudytų kovotojų bei partizanų kūnus ir deramai palaidoti kapinėse. O kulminacinė A. Svidinsko atliekama daina „Šaukiu aš tautą“ tapo mūsų prisikėlimo daina.
Didžiulis visuomenės dėmesys
1989 m. birželio mėn. Sąjūdžio dėka Pandėlyje perlaidota 14 partizanų. 1946 m. gruodžio mėn. stribų bei NKVD darbuotojų jie buvo sušaudyti Notigalės pelkėse, jų kūnai atvežti išniekinimui į Pandėlį, vėliau sumesti į šalia stovinčio malūno šulinius. Sąjūdžio aktyvistų pastangomis partizanų palaikai buvo surasti ir po kelias savaites trukusių kasinėjimo darbų iškilmingai perlaidoti. Tai sulaukė didžiulio visuomenės palaikymo. Darbus organizavo mokytoja T. Taškūnienė bei Vytautas Strumskys. Tūkstantinei miniai lydint patriotų palaikai karstuose atgulė ten, kur ir dera jiems pagarbiai gulėti, – Pandėlio kapinėse.
