Važiavo su pakilia nuotaika
Sausio 12 – osios vakare, jau sutemus, apie penktą valandą A. Baltuškaitė turėjo įlipti į kiekvieną autobusą. Reikėjo, kad būtų sudaryti žmonių sąrašai – „jei kas atsitiktų“. „Žmonės į Vilnių važiavo su pakilia nuotaika. Žiūrėjau į juos ir… man pradėjo byrėt ašaros… Ar nuojauta, ar supratimas, kad kažkas tą naktį įvyks,“ – prisiminė pašnekovė.
Kai autobusai išvažiavo, ji liko viena. Paskui prisijungė keletas pažįstamų – Vida Margelevičienė, Pranas Turonis. „Atėjom į savo būstinę – pastatą su bokšteliais Nepriklausomybės aikštėje. Kitame aukšte buvę įsitaisę pasieniečiai. Jie barikadavo duris. Kažkokiais baldais, didžiulėmis traktorių padangomis. Paskui viduje jau sėdėjom užbarikaduoti… Mobilių telefonų nebuvo. Tik laidinis (tuo metu gan modernus aparatas, kurį kitą dieną Audronė įsidėjo į maišelį, ir nešėsi į mitingą „o jei kas svarbaus“). Tą naktį kas pusvalandį skambindavom į Vilnių. Prie telefono budėjo Andrius Kubilius – aš su juo palaikiau ryšį. Iš pradžių buvo nurodymas, kad rokiškėnai važiuos iki televizijos bokšto, paskui mūsiškiai jau buvo nukreipti iki parlamento“, – prisiminė A. Baltuškaitė. Ji pamena, kaip name su bokšteliais užgesino šviesas, stovėjo prie langų ir stebėjo, kas dedasi name priešais, kur tuomet buvo įsikūręs karinis komisariatas. Tai buvo vienas svarbiausių stebėjimo objektų, be to, teko rinkti visą informaciją apie tai, kur gali pasirodyti karinė technika.
Per kūną nuėjo šiurpas
O kai pasieniečiai atbėgę pranešė, jog „viskas, Bučelytė atsisveikino, televizijos bokštas užimtas“, Audronė neslėpė, jog per visą kūną nuėjo šiurpas – ji pagalvojo, kad „dabar jau tikrai viskas“. Tuomet būstinėje buvę rokiškėnai ant stalo sudėjo pasus, buvo pasirengę sudeginti visus dokumentus. „Aš paskambinau mamai, pranešiau, kad visko gali būti, Vida (Vida Margelevičienė – aut. past.) apsisuko aplink save vėliavą, po drabužiais, kad galėtų išnešti. Pranas Turonis, ačiū jam, ramino: gal neužmuš, gal tik į Sibirą išveš, gal toks mūsų likimas… Norėjom gauti bent medžioklinius šautuvus, skambinom aplinkosaugininkams, bet buvo pasakyta, kad būtume taikūs. Taigi, ginklai buvo tik lentos ir padangos“, – iškalbingas tos nakties detales prisiminė Sąjūdžio lyderė ir prašė paminėti Praną Blažį, kuris nors iš jo ir nesitikėjo, atvežė trilitrį kavos ir maisto.
Nusileido virve
Kai buvo užimtas bokštas, jie būstinėn gavo nurodymą sukviesti žmones saugoti pašto. Atsakingoji sekretorė pirmiausia suorganizavusi, kad į paštą atlėktų draugai, greitai pati iš užbarikaduoto pastato „su visais pūstais sijonais iš antro aukšto virve buvo nuleista į gatvę, pasiėmėm ruporą ir automobiliu važiavo per Rokiškį kviesdama rokiškėnus prie pašto, kur per naktį susirinko nemažai Lietuvo patriotų.
Paryčiais, kuomet iš Vilniaus grįžo pirmasis autobusas, vairuojamas Česlovo Gastilavičiaus, Audronė juos pasitiko. Iki šiol pamena: “Atvažiavusieji, daugiausia draugai, paklaikusiom akim, plaukai pasišiaušę… Buvo siaubas. Dabar, kai žiūriu siaubo filmus, prisimenu būtent tai. Autobuso langai išbyrėję, atvažiavo sušalę. Jų sutikimas ir pasakojimai buvo siaubingas“, – tęsė pasakojimą apie naktie įvykius pašnekovė. Name su bokšteliais jinai gyveno maždaug savaitę. Namo grįždavo tik nusiprausti. Miegodavo susistūmusi kėdes, kūrendavo pečių, pasieniečiai atnešdavo malkų. Dabar moteris prisipažįsta, jog „ne tokios Nepriklausomybės siekė, kokia yra, tačiau tuomet apie tai negalvojo, svarbiausia buvo Lietuva.
