„Labai apsidžiaugėme sužinoję, jog tapome nugalėtojais“ , – neslėpė emocijų gausiai ekskursijų lankomo ir šalyje puikiai vertinamo gyvulininkystės ūkio šeimininkai Žydrūnė ir Saulius Jasinevičiai. Šių metų konkurso „Metų ūkis“ rajono lyderiai į ekonominį sunkmetį žvelgia filosofiškai: užklupusi krizė privertė juos imtis naujos veiklos. Būtent ji nepalankiausiu laikotarpiu davė daug naudos ir pakeitė ūkininkavimo tradiciją.
Pranašas – ir savam krašte…
Jasinevičių gyvulininkystės ūkis, esantis prie Rokiškio prisišliejusiame Misiūniškio kaime, žinomas ne tik rajone, šalyje, bet ir užsienyje. Ne viena svečių delegacija domėjosi ūkio naujovėmis ir moderniomis technologijomis. Jo šeimininkas p. Saulius sako, jog didžiausi verslo klestėjimo nuopelnai tenka šviesios atminties jo motinai Stasei Jasinevičienei, pirmajai rajone įsteigusiai modernų pieno ūkį ir pelniusiai ne vieną „Metų ūkio“ konkurso bei kitų apdovanojimų.
„Mano ir mano žmonos Žydrūnės biografijoje „Metų ūkio“ apdovanojimas – pirmas. Po motinos mirties perėmę ūkį nutarėme kurį laiką konkurse nedalyvauti, nesijautėme turį teisę tokią garbę pelnyti“, – kuklinosi p. Saulius. Tačiau dabar pora jaučiasi ant kojų stovinti tvirtai: išplėtė galvijų bandą, prie fermos išdygo naujų ūkinių statinių ir įrenginių, kiemą papuošė moderni žemės ūkio technika, antrus metus veikia pieno perdirbimo cechas.
Paskatino krizė
Prieš keletą metų į ūkininkavimą panirusią jauną Jasinevičių šeimą užklupo sunkumai: dėl krizės smarkiai krito žaliavos supirkimo kainos, pieno gamyba ėmė nešti nuostolius. Į modernią fermą investuoti milijonai jauną šeimą vertė rinktis: mažinti bandą arba pieną ūkyje perdirbti patiems ir produktus parduoti be tarpininkų. Ūkininkai neslepia – imtis perdirbimo buvo didelė rizika. „Neturėjome nei modernių įrenginių, nei patirties. Bet mus skatino palankus metas: ūkininkų ūkiuose perdirbta produkcija buvo populiari, žmonės, ypač didmiesčių, graibstyte graibstė naminius gaminius. Taigi krizė mums pasitarnavo: per pirmuosius veiklos metus nespėjome gaminti tiek, kiek žmonės pageidavo. Dabar naminių gaminių paklausa gerokai mažesnė, bet stabili“, – apie pieno perdirbimo verslą pasakojo p. Žydrūnė.
Ūkyje įrengtas pieno perdirbimo cechas, kuriame darbuojasi du patyrę specialistai. Čia gaminama viskas, ko reikia stalui: lietuviškam skoniui įprasti sūriai iš rūgštaus bei saldaus pieno, su žolelėmis, kmynais, razinomis, cinamonu, kelių rūšių jogurtai su braškėmis ir kitais vaisiais, desertiniai tortai, sviestas, rūgpienis, kefyras…
Deja, beveik visa ūkio produkcija iškeliauja į Vilnių, į mobiliuosius ūkininkų turgelius. Taigi rokiškėnams belieka tik varvinti seilę klausantis apie Jasinevičių ūkio gaminių skonį. „Netiesa“, – sakė p. Saulius ir pridūrė, jog nemažai žmonių produkcijos įsigyti atvažiuoja pas juos į namus. Kodėl Jasinevičių ūkio gaminių mūsų pirkėjai neranda rajono parduotuvėse? „Pardavinėti juos rajone neparanku dėl kelių priežasčių: menkos paklausos, didelių atstumų tarp parduotuvių, netinkamų prekybos centrų sąlygų“, – dėstė p. Žydrūnė.
Ūkis perdirba apie 30 proc. pieno, kitą dalį parduoda perdirbimo įmonei. Šį santykį tiesiogiai veikia pieno supirkimo kainos, kurios pastaruoju metu ūkininkams palankios. Todėl produktų gamyba, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo.
Nors sunkumų, kuriuos dažnai sudaro ne tik žmogus, bet ir gamta, neišvengia nė vienas ūkininkas, p. Saulius optimistas: „Ūkininkams verkti tikrai nebėra priežasčių: rimtai dirbant iš žemės ūkio galima ne tik išgyventi, bet ir plėsti verslą.“
Patikimi
Nemažai ūkininkų guodžiasi nerandą sąžiningų darbuotojų. Jasinevičių ūkyje ši problema išspręsta: čia dirba laiko išbandyti ir patikimi žmonės. „Reikia darbuotojams mokėti padorias algas, rūpintis jų šeimomis, sudaryti palankias darbo sąlygas ir norinčiųjų dirbti nestigs“, – tikino p. Saulius. Nors ūkio darbuotojais sutuoktiniai pasitiki, bet vis dar nesiryžta ūkio palikti ilgesniam laikui: neapleidžia baimė, kad jiems išvykus gali nutikti kas negero.
„Vos paliekame ūkį, būtinai kas nors nutinka. Vasarą su vaikais Viliumi ir Emile vykome į Latviją ir staiga – sesers skambutis: ūkyje dingo elektra! Todėl ilsėtis važiuojame atskirai, dažniau aš su vaikais“, – pasakojo p. Žydrūnė. O ir kam išvykti iš sodybos, kurios aplinka – tarsi muziejaus oazė: išpuoselėta gėlynais, tvenkiniais, išpuošta medžio skulptūromis. Visos jos išskaptuotos iš sodybos pakelėje augusių medžių, nukirstų, kai buvo tiesiamas asfaltas.
„Dabar medžiai gyvena antrą gyvenimą: jie virto sūpuoklėmis, stilingais suoliukais, žuvimi ant kranto ir, be abejo, mūsų ūkio simboliu – karve“, – šmaikštavo p. Žydrūnė.
Alkis naujovėms
„Gimtasis Rokiškis“ jau anksčiau rašė, kad sugrįžti į Misiūniškyje tėvų sukurtą ūkį jaunai Sauliaus šeimai nebuvo staigmena ar skaudus pokytis. Turėjęs puikią tarnybą sostinėje, vienoje didelėje transporto kompanijoje, p. Saulius nesigaili tapęs ūkininku. „Nuo vaikystės buvau įpratęs būti prie gyvulių: auginau avis, mokėjau visus ūkio darbus, nes tėvai nuo pavasario iki žiemos buvo užsiėmę valdiškuose darbuose. Seserys niekada nepageidavo likti prie žemės, todėl nebuvo ir konkurencijos“, – šmaikštavo Saulius apie tėvų paliktą prievolę.
Prieš porą dešimtmečių, kai šis pieno ūkis dar tik stojosi ant kojų, mechanikos ir inžinerijos aukštuosius mokslus baigęs p. Saulius jau stažavosi viename moderniame pieno ūkyje Vokietijoje. „Šeimoje buvome sutarę, kad tęsiu tėvų verslą, todėl kartu planavome investicijas, plėtėme ūkį. Bet negalvojau, kad teks jį perimti taip greitai…“ – sakė didelių žemės valdų, beveik 700 galvijų bandos ir pieno perdirbimo cecho savininkas.
Savo kailiu patyręs ūkininkavimo sunkumus pašnekovas sako: „Jeigu nori verslą ne tik išlaikyti, bet ir plėsti, būtinos naujovės. Juk pasaulis kasdien kinta, sukuriamos naujos technologijos, didinančios darbo našumą ir galinčios atpiginti gamybą, kurias jau taiko Vakarų Europos ūkininkai. Todėl modernaus ūkio šeimininkas daug laiko skiria savišvietai, verslo konsultacijoms ir tobulėjimui.“
Šiandien p. Saulius grįžta iš Hanoveryje (Vokietija) vykusios didžiausios pasaulyje žemės ūkio technikos parodos „Agritechnica 2011″. Joje pristatyti šiuolaikinės žemės ūkio technikos išradimai, tarp kurių – išmaniosios technologijos, mūsų šalyje dar tik pradedančios skirtis kelią.
Jauna pora išlaikė ir seną tradiciją ūkyje rengti seminarus bei ekskursijas šalies ir užsienio svečiams. Jasinevičių daug kas klausia, kokia iš to nauda? Sutuoktiniai sako, jog jiems – didelis malonumas, kad kiti domisi ūkiu, jį vertina ir kad yra ką parodyti.
Aldona MINKEVIČIENĖ
