Fotografija dažniausiai vertėsi žydai
XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje paplitus fotografijai, Rokiškyje, kaip ir kituose miestuose, ja dažniausiai užsiimdavo žydai. Tai liudija Krašto muziejaus direktorės pavaduotojos, vyriausiosios fondų saugotojos Dalios Kiukienės po kruopelytę surankioti faktai. Kad ir duomenys apie Rokiškio fotografus, įtrauktus į Lietuvos telefonų abonentų knygas. Jų pavardės liudija žydišką kilmę, kaip ir muziejuje saugomos fotografijos su autorių spaudais. Tarp jų – nemažai garsių mūsų miesto fotografų, kurie savo studijose prie įvairių dekoracijų fotografuodavo žmonių portretus, fiksuodavo miestų ir miestelių aplinką, pastatus, šventes. Jie taip pat keliaudavo iš miesto į kaimą ir fotografuodavo įvairių švenčių akimirkas.
D. Kiukienės surinkti duomenys rodo, kad iki Antrojo pasaulinio karo Rokiškyje buvo žinomi fotografai Ch. Šneidermanas, I. Vinokuras, E. Chonas, M. Germanas, o Pandėlyje – O. Čadovičius. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vieni žydai išvyko, kiti buvo nužudyti. Pasaulinio holokausto atminimo centro tinklalapyje minimi rokiškėnai fotografai Vinokuras, Klingmanas, Jehuda ir Solomonas Germanai, Sara Finkel, gimusi 1906 m. Rokiškyje, gyvenusi Utenoje, Reizl Šneiderman.
Deja, kaip teigia D. Kiukienė, senoji Rokiškio fotografija mažai tyrinėta. Krašto muziejuje apie tarpukario fotografus saugoma negausi ir fragmentiška archyvinė medžiaga, o menančiųjų tą laikotarpį beveik nebeliko.
Veikė kelios fotoateljė
Be I. Klingmano fotoateljė „Naujiena“, Nepriklausomybės aikštėje veikė dar viena fotostudija „Renesans“, pagal senuosius duomenis, įsikūrusi 24-uoju numeriu pažymėtame name. Dabar šiame pastate veikia „Swedbank“, tačiau D. Kiukienė sako, kad ankstesni pastatų numeriai nebeatitinka dabartinių, todėl neaišku, kur iš tiesų buvo įsikūrusi fotostudija „Renesans“, nes tikslesnių duomenų nėra.
Dar viena, Mordechajaus Germano, fotostudija veikė Kamajų (dabartinė Respublikos) gatvėje 3, o visai šalia, 5-ajame name, buvo įsikūrusi Leibos Vinokuro fotoateljė. Dabar šiais numeriais pažymėtų pastatų pirmuosiuose aukštuose veikia gėlių parduotuvė, „Camelia“ vaistinė, mėsos produktų krautuvėlės. Bet ar iš tiesų senosios fotoatlejė buvo įsikūrusios būtent šiame pastate – neaišku. Duomenų, kur veikė dar viena, fotografo Šneidermano, studija apskritai nėra. Nėra duomenų ir apie tai, kokio dydžio tos fotoateljė buvo, kaip buvo įrengtos, kiek ir kokių dekoracijų turėjo.
Aišku tik viena, kad iki Antrojo pasaulinio karo Rokiškyje fotografija buvo populiari ir aktyviai vystoma – belieka tik stebėtis, kiek tokiame nedideliame miestelyje veikė studijų ir dirbo fotografų. Ir žinių yra tik apie vieną kitą, nes, kaip teigia D. Kiukienė, dauguma fonduose saugomų senųjų nuotraukų autorių yra nežinomi, nes nepažymėti originaliais fotografų spaudais.
Vienas didžiausių muziejaus rinkinių – fotografijų
Krašto muziejaus fonduose sukaupta ir saugoma per 20 000 fotografijų ir negatyvų. Tai vienas didžiausių rinkinių, esančių muziejuje. Šiame rinkinyje vertingos Rokiškio grafų darytos fotografijos. Fotografavo ir grafas Jonas Pšezdzieckis, ir jo dukros bei sūnūs. Jie turėjo fotoaparatus, su kuriais nesiskyrė nei namuose, nei kelionėse.
Kaip 2014 m. muziejaus išleisto katalogo „Rokiškis fotografijose 1914–1940 m.“ įvadiniame straipsnyje rašo muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė, pirmaisiais XX a. dešimtmečiais Rokiškis mažai fotografuotas. XX a. 2-ojo dešimtmečio fotografijų muziejaus rinkinyje tėra keletas. Vertingiausios jų – 1915 m. rugpjūčiovokiečių karo lakūno iš lėktuvo darytos Rokiškio miesto ir dvaro sodybos fotografijos. Muziejaus rinkinyje yra saugomos jų kopijos, gautos iš Rokiškio bažnyčios.
O štai vėlesnių dešimtmečių nuotraukų yra daugiau. Nemažą rinkinio dalį sudaro pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio fotografijos. Jos suskirstytos į grupes: 1918–1940 m. Rokiškio krašto švietimas, kultūra, muzikinė veikla, visuomeninis-politinis gyvenimas, įvairios organizacijos, dvarai, bažnyčios, pramonės įmonės ir kt. Rokiškio miesto vaizdai – gausiausia grupė, joje priskaičiuojama beveik 400 fotografijų.
Pasak N. Šniokienės, Rokiškis fotografuotas skirtingų žmonių skirtingomis progomis ir įvairiais metų laikais. Fotografuojančiųjų žvilgsniu užfiksuoti vaizdai mena senąjį miestą ir liudija, kad Rokiškis tarpukariu nebuvo laikomas provincija, kad jau tada jis buvo kultūros, švietimo ir ekonomikos centras.
Meto specifika
N. Šniokienės ir D. Kiukienės surinkti duomenys apie senąją fotografiją rodo, kad Pirmojo pasaulinio karo metais vietiniai fotografai neturėjo leidimų fotografuoti miesto ir apylinkių vaizdų, todėl dažniausiai fotografavo vokiečiai, vokiečių karo korespondentai.
Šiuo laikotarpiu labai populiarūs buvo atvirukai ir atvirlaiškiai. Didelę jų paklausą tuo metu lėmė keli veiksniai: paprastesnė atviruko nei voke siunčiamo laiško cenzūra, aukštas vokiečių kariuomenės raštingumo lygis, nemokamas karo lauko paštas. Populiarūs buvo atvirukai su įvairiais Rokiškio vaizdais: „Rokiškio panorama“, „Turgus Rokiškyje“, „Rokiškio dvaras“, „Rokiškio cerkvė“, „Rokiškio bažnyčia“. Pasirodo, būta ir plėšomų atvirukų knygelių su keliolika miesto vaizdų.
Vėlesnių – 3-iojo ir 4-ojo – tarpukario dešimtmečių fotografijos muziejaus fonduose saugomos kur kas gausesniame rinkinyje. Stiprėjant valstybei ir atsiradus palankesnėms sąlygoms verslui, Rokiškyje aktyviai kūrėsi fotodirbtuvės. Kaip minėta, jas dažniausiai steigė žydai.
Šio laikotarpio fotografų nuotraukos nebeklijuojamos ant standartinių kartonėlių, kuriuose buvo tradicinis reklaminis fotoateljė ar fotografų inicialų, adreso ar vietovės žymėjimas. Tarpukariu buvo sukurti nauji ženklinimo būdai – specialus spaudas arba antspaudas. Pastarasis dėta fotografijos antroje pusėje, dažniausiai jame nurodant fotografo pavardę arba ateljė pavadinimą.
Spaudai
Kaip teigia N. Šniokienė, nuotraukų su fotografų antspaudais muziejaus rinkinyje yra nedaug. Keletas pažymėtos fotografų L. Vinokuro, M. Germano, P. Šinkūno, O. Čadovičiaus, J. Skrinsko, Rokiškio fotoateljė „Naujiena“ antspaudais. Šiai fotoateljė būdinga tai, kad minėta informacija ant fotografijos užrašyta ranka (prieš spausdinant nuotrauką, uždėjus šabloną, negatyve gaunamas kartu su vaizdu neatskiriamai „suaugęs“ užrašas).
Rokiškio fotografas L. Vinokuras, be antspaudo, naudojo ir specialų voką, kuriame užrašyta fotoateljė adresas („Rokiškis, Respublikos g-vė 5“), telefonas ( „97“) ir reklaminis tekstas: „Atliekami visokie fotografijos darbai. Foto mėgėjų darbai priimami išaiškinimui ir atspausdinimui. Fotografijos pasams atliekamos pagal Vidaus reikalų ministerijos instrukcijas, reikalui esant per keletą valandų. Gerb. Klijentūros pakviestas aplankau taip pat namus ir provinciją fotografijos darbams atlikti. Speciali portretų padidinimo dirbtuvė.“ (Kalba netaisyta – aut. past.)
Daugiausia žinių – apie du fotografus
Kaip teigia D. Kiukienė, išleidus minėtą katalogą „Rokiškis fotografijose 1914–1940 m.“ , duomenis paskelbus internetinėje erdvėje, Rokiškio fotografijomis susidomėjo ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių žmonės, tarp jų – fotomenininkė iš Olandijos Sara Mei Herman, Rokiškio fotografo Mordechajaus Germano vaikaitė.
Taip pradėtos kaupti žinios apie vieną žymiausių Rokiškio fotografų ir visą Germanų šeimą, gyvenusią Rokiškyje. Muziejuje saugoma apie 30 nuotraukų su Germano spaudu. Išlikusiose užfiksuoti Rokiškio gimnazijos mokiniai, pašto darbuotojai, Nepriklausomybės paminklas, žmonių portretai, įvairių švenčių akimirkos. Apie 1935 m. M. Germanas emigravo į Pietų Afriką, ten irgi dirbo fotografu, o vėliau atidarė drabužių valyklą.
Spėjama, kad fotografu galėjo būti ir dar vienas Germanas, jaunėlis sūnus Judelis, kurį fotografo amato išmokė Mordechajus. Žinoma, kad jie kartu važinėjo po Rokiškio apylinkes, apsistodavo pas žmones ir fotografuodavo. Jie šio amato išmokė ir kitą Rokiškio fotografą Joną Masiulį.
J. Masiulis buvo pašto tarnautojas, tačiau domėjosi ir fotografija. Dar dirbdamas pašte, jis 1934 m. Rokiškio galanterijos, kosmetikos ir fotografijos dalykų krautuvėje „Naujiena“ už 100 litų nusipirko plokštelinį dumplinį fotoaparatą „Agfa Standart“. Pardavėjas Isaokas Klingmanas paaiškino ir parodė J. Masiuliui, kaip reikia fotografuoti, padarė bandomąsias fotografijas. Rokiškyje nelikus žydų fotografų, žmonės dėl vestuvių, krikštynų, laidotuvių fotografavimo pradėjo kreiptis į jį. Savo pomėgio fotografuoti J. Masiulis nemetė iki senatvės.
Projektą iš dalies remia
Germano fotosalonas buvo ten, kur dabar maxima. Ten buvo eilė medinių pastatų.