Septyni trobesiai ir žemės
1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jaunai valstybei reikėjo ne tik greitai sukurti savas valdžios struktūras, bet ir pasirūpinti piliečių saugumu. Šį darbą privalėjo atlikti nepriklausoma policija, apie jos kūrimą buvo galvojama nuo pirmųjų nepriklausomybės paskelbimo dienų. „Labai trūko išsilavinusių, turinčių puikų profesinį pasirengimą policininkų, todėl Jonas Navakas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas, Piliečių apsaugos departamento direktorius, 1923 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė įsakymą dėl Rokiškio žemesniosios policijos mokyklos steigimo. Mokyklos steigėju ir viršininku buvo paskirtas atsargos karininkas, 1920–1926 m. Rokiškio miesto komendantas Vladas Jankauskas. Lietuvos valstybė šio žmogaus nuopelnus aukštai įvertino, apdovanodama jį trimis ordinais ir medaliu. Viršininko padėjėju tapo taip pat atsargos karininkas Petras Kmieliauskas“, – pasakojo buvusi muziejininkė Onutė Mackevičienė.
Pasak pašnekovės, mokyklos steigėjo V. Jankausko pečius užgulė organizaciniai rūpesčiai. Jam reikėjo parengti mokymo programas, rūpintis mokymo baze, organizuoti būsimųjų policininkų maitinimą ir apgyvendinimą. Policininkų mokyklai patalpos buvo surastos Rokiškio dvaro sodyboje, jai skirti septyni trobesiai ir 4 ha žemės. Tuometinė spauda rašė, jog patalpos buvo erdvios ir patogios. „Trūko tik gimnastikos salės, bet mokykla ją planavo įsirengti artimiausiu laiku vienoje iš skirtų patalpų“, – dėstė istorikė.
Kursantams – griežti reikalavimai
Remiantis išlikusiomis žiniomis, kursantų priėmimo taisyklės į Rokiškio žemesniąją policijos mokyklą buvo griežtos. Būsimieji policininkai turėjo būti atitarnavę kariuomenėje, ne jaunesni nei 23 metų, turėti bent pradinį išsilavinimą. Ypač svarbu buvo gera sveikata, stiprus kūno sudėjimas ir ūgis, ne žemesnis negu 170 cm. Iš pradžių planuota parengto kontingento neišblaškyti, o siųsti visą kursą į kurią nors vieną šalies apskritį, pamažu visą Lietuvą aprūpinant jaunais, perspektyviais policininkais. Vėliau šios nuostatos buvo atsisakyta.
„Rokiškio žemesniojoje policijos mokykloje, be profesinių įgūdžių – ginklų valdymo, gero fizinio pasiruošimo, statutų bei teisės išmanymo, būsimieji policininkai buvo mokomi lietuvių kalbos, istorijos bei geografijos, aritmetikos, retorikos. Jie privalėjo išklausyti sanitarijos, raštvedybos, etikos kursą, mokėti dailyraštį, puikiai jodinėti. Kursantai per mokslo laikotarpį – šešis mėnesius – išklausydavo 1 200 valandų kursą. Po dvejų metų studijų laikas sutrumpintas iki 4 mėn., o valandų skaičius – iki 250. Vyrai buvo visiškai išlaikomi ir dar gaudavo po 15 litų kiekvieną mėnesį smulkioms išlaidoms. Tapę kursantais jie pasižadėdavo mokslo be svarbios priežasties nenutraukti, o nusižengę šiai sąlygai privalėdavo sumokėti baudą – po 100 litų už kiekvieną mokslo mėnesį. Pabaigęs mokslus kursantas privalėjo policijoje ištarnauti mažiausiai trejus metus. Tokios griežtokos taisyklės pasitarnavo atrenkant kursantų kontingentą, nes kiekvienas, prieš pasirašydamas sutartį su mokykla, buvo priverstas gerai pagalvoti, ar tinkamai pasirinko gyvenimo kelią, ar jam priimtinas mokslas mokykloje, kuri tvarkoma karinės drausmės pagrindais“, – apie griežtą atranką kalbėjo O. Mackevičienė.
Paruošimas geras, bet lėšų neužteko
„Mokymo kokybė Rokiškio žemesniojoje policijos mokykloje buvo aukšta. Bendrųjų disciplinų mokė geriausi gimnazijos mokytojai. Iš tokių pirmiausia reikia paminėti Eugenijų Šalkauską, buvusį aviacijos karininką, dalyvavusį Pirmajame pasauliniame kare, vėliau kovojusį dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tai buvo žmogus, mėgęs tvarką, drausmę, tačiau neieškojęs žodžio kišenėje, mėgęs pajuokauti. Gimnazijoje jis dėstė fiziką, o visus berniukus pakerėjo tuo metu dar nauju dalyku – radiotechnika. Didelį autoritetą E. Šalkauskas turėjo ir policijos mokykloje, kursantus žavėjusi lektoriaus erudicija, kariška laikysena, kuri buvo itin svarbi būsimųjų policininkų darbe“, – prisiminė istorikė.
Pasak O. Mackevičienės, baigę Rokiškio žemesniąją policijos mokyklą kursantai gaudavo atestatą, specialų mokyklos baigimo ženklą. Jį 1925 m. patvirtino vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis.
Rokiškio žemesniąją policijos mokyklą uždarė 1926 m. lapkričio 1 d. Jos likvidatoriumi buvo paskirtas V. Jankauskas, žmogus, kūręs šią mokyklą. Turbūt dėl šios priežasties likvidavimo procesas buvo greitas ir neskausmingas. Sujungus Rokiškio žemesniąją ir Kauno aukštesniąją policijos mokyklas, direktoriumi buvo paskirtas tas pats V. Jankauskas. „Šios mokyklos buvo sujungtos ekonominiais sumetimais, taupant lėšas, skirtas joms išlaikyti. 1923–1924 m. vieno policininko parengimas Rokiškyje kainavo 1764,94 Lt, 1926 m. – 471,81 Lt. Kasmetinės mokyklos išlaidos 1923 m. siekė 38 806,81 Lt ir kiekvienais metais jos augo“, – teigė istorikė.
1923–1926 m. Rokiškio žemesnioji policijos mokykla išleido 10 viešosios ir vieną pasienio policijos pareigūnų laidą. Šią mokyklą baigė 381 kursantas. Ne visi jie tęsė tarnybą, bet tie, kurie liko, ištikimai tarnavo Lietuvos ir jos piliečių labui.
Klestėjo degtindarystė ir kontrabanda
Rokiškio policijos mokykla, be viešosios policijos pareigūnų rengimo, 1926 m. organizavo dviejų mėnesių kursus, kurių metų parengdavo pasienio policininkus. Jiems šalia bendrųjų disciplinų buvo dėstomi specialūs, tik šiai profesijai reikalingi dalykai – pasienio policijos tarnyba, taktika, muitinių įstatai ir tarifai, žemėlapio skaitymas. Būsimieji pasienio policininkai išklausydavo 400 val. mokymą.
„Svarbus policijos uždavinys buvo Lietuvos Respublikos sienos apsauga ir kova su kontrabanda. Šias funkcijas atliko pasienio policija. Lietuvos ir Latvijos ekonominio gyvenimo sąlygos mažai skyrėsi, todėl sienos apsauga buvo minimali: 576 km ilgio sieną saugojo 200 pasieniečių. 1928 m. kovo–balandžio mėn. pasienio policijos suvestinėje pranešama, kad Rokiškio pasienio policininkai sulaikė pažeidėją, kirtusį Lietuvos–Latvijos sieną ir gabenusį kontrabanda tris guminius apsiaustus. Populiariausios buvo šios prekės: vilnoniai siūlai, latviški degtukai, razinos, saldainiai, kiaušiniai, tabakas, spiritas ir kiti alkoholiniai gėrimai, audiniai, mielės, šokoladas, rogės, arkliai su pakinktais. Pasitaikydavo revolverių. Žinant šiandieninės kontrabandos mastus, tokie pažeidėjai gali pasirodyti juokingi, tačiau anuomet tai buvo rimtas pažeidimas, už kurį grėsė nemažos baudos“, – kalbėjo istorikas Giedrius Kujelis.
Pasak muziejininko, tarnyba policijoje buvo sunki ir pavojinga, tai liudija kriminalinės suvestinės „Policijos“ laikraštyje. „Kiekviename numeryje buvo skiltis žuvusiems pareigūnams atminti. 1928 m. 9-ajame laikraščio numeryje randame pranešimą apie 1921 m. rugsėjo 28 d. įvykusį Rokiškio apskrities Pandėlio nuovados vyr. policininko Jono Skeirio mirtiną sužeidimą tarnybos metu. Išstudijavę visus „Policijos“ numerius tokių pranešimų rastumėme daugiau“, – teigė pašnekovas.
Pasak G. Kujelio, būta ir gerų naujienų apie mūsų krašto pareigūnų tarnybą. Pranešimas „Pagyrimas ir dovana“ ( „Policija“, 1931 m., Nr. 16) informavo apie 1931 m. gegužės 10 d. įvykį. Tą dieną Zarasų apskrities Antazavės valsčiuje Šaulių kaimo gyventojai užpuolė eigulį Šablinską ir norėjo jį nužudyti. Į įvykio vietą nuvykęs Rokiškio apskrities Aleksandravėlės punkto vedėjas vyr. policininkas Bronius Gilys sulaikė aštuonis nusikaltėlius ir išlaisvino eigulį. Už parodytą drąsą vyr. policininkas gavo padėką ir 100 Lt premiją.
Vienas svarbiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio policijos veiklos tikslų – kova su degtindariais. „Pasirodo, rokiškėnai tarp degtindarių užėmė lyderių pozicijas. Suvestinėje „Policijos kova su degtindariais“ („Policija“, 1932 m., Nr. 8) teigiama, kad mūsų žmonės yra pamėgę slaptai gaminti naminę degtinę. Nors už šį nelegalų darbą jie yra smarkiai baudžiami, tačiau nesiliauja to darę. Naminės degtinės varymas ypač dažnėja prieš didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas ir kt. Daugiausia naminės degtinės gaminių susekama Kauno, Rokiškio ir Tauragės apskrityse“, – pranešimą citavo G. Kujelis.
Namas, kuriame dabar įsikūrusi Rokiškio prokuratūra, 1938–1939 m. pastatė vyskupo Deksnio, gyvenusio JAV, giminaičiai. Jis buvo skirtas gyventi. Jo statybą pokaryje užbaigė sovietinė valdžia. Čia įsikūrė jaunimo vidurinė mokykla, 1970–1987 m. – antroji vidurinė mokykla (rusų), vėliau – tarpmokyklinis-gamybinis mokymo kombinatas (pervadinus – Darbo ir kūrybos centras). Nuo 1995 m. čia veikė Vilniaus bankas.
Projektą iš dalies remia
