Ar jums nėra kilęs klausimas arba greičiau abejonė: „Jeigu Dievas egzistuotų, argi Jis leistų pasaulyje ištisus tūkstantmečius viešpatauti blogiui?“
Ir ji atrodo tokia pagrįsta, kai kasdien skaitai apie smurtą prieš bejėgius nekaltus kūdikius, pasibaigiančius sunkiais sužalojimais ar net mirtimi. Baisiausia, kad ranką prieš juos pakelia patys tėvai. Tokių istorijų pilna – atsidarykit bet kurį naujienų portalą.
Jau nekalbant apie nuolat pasaulyje vykstančius karus, žemės drebėjimus, potvynius, teroristinius išpuolius ir t. t. – per juos irgi žūsta tūkstančiai nekaltų žmonių, kiti tūkstančiai palieka savo namus ir tėvynę. Bet į tariamą blogio triumfą galime įrašyti ir žūstančiųjų kontekste labai nekaltai atrodančius dalykus. Nesiliaujantį vartojimo skatinimą su visomis jo pasekmėmis žmogaus psichikai, sveikatai ir visai mūsų planetai, patyčias ir nesveiką konkurenciją, nesąžiningumą visuose lygiuose ir politines intrigas, korupcijos ir seksualinio priekabiavimo skandalus, kuriuos tiesiog su nesveiku susidomėjimu dabar seka visa Lietuva.
Ir visa tai – pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose, net „Panorama“ žinių srautą pradeda nuo pikantiškų žinių apie triukšmingai besirutuliojančius seksualinio priekabiavimo skandalus. Tik nereikia dėl to kaltinti žiniasklaidos – neva ji eskaluoja blogio temas ir jomis užverčia mūsų protus. Ne, ji tik atspindi tai, kuo baisėdamasi mėgaujasi visuomenė. Juk žiniasklaida dabar labai tiksliai gali sekti skelbiamų temų ir žinių reitingus, o jie skelbiant apie blogį visuomet būna aukšti. Taigi, kaip bebūtų gaila… Be to, „topines“ temas žiniasklaida dabar pasiima iš socialinių tinklų – ten gali užčiuopti tikrąjį piliečių pulsą. Iš socialinių tinklų susigeneravo ir seksualinio priekabiavimo skandalas, pastaruoju metu daugeliui kaitinantis kraują, – komentarų tūkstančiai, todėl Lietuvos šimtmetis – užgožtas.
Neketinu čia veltis į nesibaigiančias seksualinio priekabiavimo diskusijas ar stoti vienų ar kitų pusėje, nes be oficialaus tyrimo ir įrodymų nežinau, kur yra tiesa. Tik visoje šioje istorijoje pavojingas man pasirodė vienas aspektas – visokiai informacijai ir žinioms atviri socialiniai tinklai veria kelią linčo teismui. Nekaltumo prezumpcija išnyko, galiu kaltinti, galiu sutrypti kitą be jokios atsakomybės. Apsiginkit, jei galit, o jeigu paaiškės, kad buvot nekalti, – ką gi, ar tai kam bebus svarbu? Ne tik apie šią istoriją kalbant. Juk pagalvokim apie tai, kad, paskatinta socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje plintančių kaltinimų seksualiniu priekabiavimu dėstytojams, režisieriams ir etc., tyrimo ėmėsi generalinė prokuratūra, tik, pasirodo, iš gausybės kaltintojų nė viena nėra parašiusi oficialaus pareiškimo. Tai gal nuo to reikėjo pradėti?
Bet neapsigaukim. Taip, iš tiesų, blogio daug, bet ne mažiau yra ir gėrio, tik, kitaip nei blogis, jis tylus, nelydimas triukšmo ir skandalų, todėl kur kas mažiau pastebimas, todėl kai kam atrodo be galo banalus.
Na, ir kam čia gali būti įdomi kantri kasdienybė, prižiūrint senus sergančius tėvus, pasiaukojimas neatsisakant neįgalių vaikų? Geras žodis, šypsena, pagalba, paguoda, senukui nuvalytas sniegas nuo laiptų? Šimtas tyliais vakarais numegztų trispalvių emblemų, kurias nesigarsindamos savanoriškai rokiškėnams paruošė „Carito“ moterys? Arba tų pačių moterų iniciatyva per Lietuvos šimtmetį įsipareigoti padaryti šimtą gerų darbų?
Juk visa tai taip pat yra mūsų kasdienybėje. Ir tikrai mūsų dienas ir naktis lydi daugybė gėrio. Tą labai aiškiai supratau, kai pradėjau rašyti dėkingumo dienoraštį – kiekvieną vakarą galvodama, už ką turėčiau būti dėkinga, supratau, kiek kasdien Dievas man siunčia savo meilės ir gėrio ženklų.
Juk tamsa – tik šviesos nebuvimas, todėl kiekvienas žmogus gali tą šviesą įžiebti. Tamsiausias kambarys nušvinta, uždegus jame net mažytę žvakę, nebūtinai tai turi būti didžiulis sietynas. Ir Dievas mums leido rinktis – uždegti tą šviesą ar ne. Sukūrė mus laisvus ir aš Lietuvos šimtmečio išvakarėse jaučiuosi be galo laiminga ir dėkinga už didelę dovaną – tėvynės laisvę. Argi tai ne gėris?
