Gerumo ir atsidėkojimų dienos. Blaškymosi laikas ieškant dovanų, derinant šventinio stalo receptus pagal piniginę. Šventėms juk negaila… Kūčios, Kalėdos – tik kartą per metus! (Tarsi kitos šventės ar eilinė metų diena turėtų stebuklinę galią pasikartoti).
Tuščiai viliasi dvasininkai… Joks poteris ar kalėdaitis neatsilaikys prieš žaislais ir kitomis puošmenomis tviskančias prekybos lentynas. Tradicijos keičiasi… Galima eglutę parsinešti su prabangiomis puošmenomis, nebereikės net žaislų kabinti. Ir šventinius patiekalus ruošiančioms šeimininkėms nebūtina iki devinto praikaito plušėti prie silkių, kisielių, kalakutų. Viskas pagaminta, suprieskoniuota. Nuo mišrainės iki gurmaniško kepsnio. Paprašysi – atgabens sutartu laiku į namus. Tik atsek piniginę…
Kažkur giliai vis dar sukirba… Aikštėje eglių šakas išdovanojo miškininkai. Jie kasmet prieš Kūčias taip daro. Kas ta eglės šaka?! Ją gali net nuo pakelės medžio nusilaužti. Bet laukia žmonės šios dienos. Šviesiais veidais ir atvira širdimi… Sveikinasi, dėkoja, linki vieni kitiems sveikatos ir gražių švenčių. Nes ši tradicija kvepia tikrumu, meile. Vieniems kitų…
Nesumeluotas ir Rokiškio kraštiečio, akademiko Leonardo Kairiūkščio atvirumas. Išgirdęs, kad su buvusiu urėdu apsilankėme jo tėviškėje, nubraukėm nuo gimtinę žyminčio akmens sniegą, prisiminėm jo didžiulius darbus, akademikas apsiverkė. Tikromis ašaromis. Jam iki skausmo džiugu, kad mūsų krašte mylimas. Į sveikinimą gimtojo krašto žmonėms akademikas sudėjo pačius tikriausius žodžius. Be patoso…
Kodėl jis, mokslo aukštumų viršūnes pasiekęs vyras, po kelių dienų svarbių asmenų apsuptyje iškilmingai švęsiantis savo 90-ąjį jubiliejų, atveria širdį mažai pažįstamam žurnalistui? Pasakoja, kaip gimė mažytėje sodybos pirtelėje, daugiavaikėje šeimoje, per pusnis brido kelis kilometrus į mokyklą išskaptuotais medinukais. Trūko visko, net kasdienės duonos… Bet buvo labai laimingas… Labai laimingas jis ir dabar…Tikras eruditas, sielos inteligentas, vertybes matuojantis ne iškiliais postais, pareigomis ar ordinais (o jų – tikrai labai ilgas sąrašas).
Kūlversčiu virstančiame mūsų gyvenime retai berandama laiko stabtelėti. Nuoširdumą keičia bejausmės kaukės, vietoj atlaidumo – pykčio ar keršto akmuo užantyje. Tapo įprasta. Lygiai kaip ir skųstis.
Šitaip laukėme sniego, svajojame, kad šiųmetės Kalėdos būtų baltos. „Darykit ką nors!“ Vos gausiau pasnigo, ragino ir ragino žmonės, siuntė strėles miesto valdžiai. Aikštėje tik pagrindinis takas prakastas! Skundžiasi ir kolektyvinių sodų bendrijos. Traktorius nuo pagrindinio kelio sniegą kiek prastūmė, mašinos sunkiai prasilenkia. Kažkieno kiemo įvažiavimą sniego valytuvas užvertė, kitur šaligatvis gerai nepabarstytas… Žmonės teisūs, jie juk moka mokesčius…
O man gražu, kol aplinkui – baltas sniegas. Kol jo žmogus nespėjo pripėduoti. Norisi bristi per gilius vėpūtinius.
Iš tikrųjų sniegas nėra nei baltas, nei mėlynas. Jis bespalvis. Jo atspalvius matome dėl visai kitų aplinkybių. Sniego spalvų paletė – nuo geltonos iki oranžinės žalsvos, melsvos ir net purpurinės. Kad „užaugtų“ mažytė snaigė, reikia apie milijono mažų lašelių, juos sudaro 180 milijardų vandens molekulių. Sniegas būna visoks: lipnus, vadinamas „bulvių koše“, „šampaninis“ (miltelinis), yra dar „žiedinis kopūstas“, „dulkės ant plutos“ ir kitoks.
Kažkiek panašu į žmogų… Išmokusį prisitaikyti, keisti moralės atspalvius pagal jam naudingas aplinkybes. Kad iš „bulvių košės“ ar „dulkės ant plutos“ taptų bent „žiediniu kopūstu“. Amžinas troškimas būti „galva“…
Per vieną stiprią pūgą gali iškristi per 30 milijonų tonų sniego. Taip sako specialistai. Iki ateinančių metų kovo politinės pūgos dar daug laiko. Rinktis. Iš daugybės „baltų snaigių“ spalvų ir atspalvių.
Sakoma, balčiausias sniegas iškrenta prie Kalėdas. Nes (dažniausiai) jis būna pirmas tikras. Ramių ir prasmingų šv. Kūčių, linksmų Kalėdų. Ir dovanų, kurių lentynon ar ant stalo nepadėsi…
Tuščias Jūsų rašymas