Draugės Vaidos papuošalų parodos atidaryme akimirką pagaunu save – esu tarp žmonių, kurių kiekvienas vertas aprašymo. Arba paveikslo. Arba muzikos. Vieno šviežiai nutapyti darbai kabo kitoje salėje, kita, dar visiškai „žalia“ architektė, įvertinta pasauliniu lygiu, trečia sūpuoja ant rankų vaikelį, šypsosi ir telefonu derina muzikos festivalio reikalus. Dievai žino, kiek jiems kainuoja šitas gražus fasadas, atneštas viešumai. „O gal nesupras, gal neateis, gal bus gėda, gal kažkas „paves“ ar apgaus, gal nemokėsiu pasakyti kalbos. Gal į dvarą netilps priekaba su opera? (kaip iš tikrųjų ir buvo)“, – kasdienybėje klausia savęs tie, kas kuria mums grožį. Kas ir iš Paryžiaus atveža muzikantus ir paskleidžia dvaro salėse ir pievose burtus. Kas „prakalbina“ akmenis, malką paverčia angelu, priverčia tarsi įbestam sustot prie paveikslo. Kaip tik tokį paveikslą kolegė Jurga ir rodo iškrapščiusi telefone. Vadinasi „Senas žmogus“. „Žinok, sustojau ir negalėjau toliau eit, taip prikaustė“, – pasakoja įspūdžius iš galerijos Vokietijoje.
Ar talentai, pažadinantys mūsų širdis, patys yra kritę į šulinius slidžiomis sienomis? Intuicija sako – kuo gražesnė muzika, kuo labiau spindi perlas, tuo slidesnės tos sienos.
Dar ir biurokratai kaip gali, taip traiško, lengva ranka tradicijoms rašo nuosprendžius. Nemaloniai stebiuosi išgirdusi, kad Lietuvos kultūros tarybos ekspertai pasigedo inovacijų ir nefinansuoja parodos Liongino Šepkos premijai laimėti. Vienas prestižinių renginių, pavertęs Rokiškį Lietuvos drožybos sostine ir sukviesdavęs čia visą šios srities Lietuvos elitą. Jo būdavo tiršta. Tarsi kokie žyniai vaikščiodavo tarp savo skulptūrų ir, kalbėdami apie kiekvieną išdrožtą detalę, skleisdavo visiškai kitą pasaulio matymą. Daug kartų to klausiausi. Tas matymas, ta koncentracija kaip šydu apgaubia, suteikia jėgų ir šalia esančiam, ir žiūrinčiam, ir klausančiam.
Tie patys magai kūrė ir skulptūras L. Šepkos parke. Kurios dabar, „norint privilioti Rokiškin jaunas šeimas“ ir įrengti žaidimų aikštelę mažyliams, tarsi ir trukdo. Svarsto net kažkur perkelti. „Manau, kad tai nepagarba meistrams, tiek metų kūrusiems tą parką. Bet bala nematė tuos meistrus. Atėjo metas, kai mes tikrai nesame reikšmingi. Man Rokiškis visada buvo vertas pagarbos dėl meilės liaudies menui. Jei architektas – miesto patriotas ir, aišku, „iš dūšios“ architektas, nebūtų tokių dalykų“, – sako dviejų L. Šepkos premijų laimėtojas alytiškis Saulius Lampickas.
Tuo tarpu ir iš Kalbininkų mokyklos Salose organizatorės Ginos Kavaliūnaitės-Holvoet gaunu žinią. Kad Salų muzikos festivalio šiemet nebus, nes Kultūros taryba nefinansuoja.
Būtų liūdna žinia pabaigai, bet Rokiškis šiemet liepą turi savo klasikinės muzikos festivalį. Skaitau mokytojos Laimos Bieliūnienės komentarą, jog už kiekvieno koncerto šiame festivalyje slypi titaniškas sesių Simonos ir Justinos darbas. Mums, klausantiems Bacho ar Mocarto, to nesimato ir nesigirdi.
