1253 m. Lietuva įėjo į krikščionišką Europos tautų ir valstybių pasaulį ir tapo lygiaverte šio unifikuoto, Romos Katalikų Bažnyčios ir Šventosios Romos imperijos vienijamo pasaulio dalimi. Tačiau kas yra žinoma apie šį faktą, kokios buvo šio įsiliejimo į „civilizuotą“ pasaulį pasekmės Lietuvos valstybės raidai ir egzistencijai?
Įdomu, kad iki 1990 m. niekas nežinojo tikslios Mindaugo karūnacijos datos. Tačiau jaunai atkurtai Lietuvos valstybei reikėjo visą tautą vienijančios šventės ir čia buvo prisiminta Karaliaus Mindaugo persona. Gal Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimas, išsilaisvinimas iš sovietinės imperijos ir iš naujo įsijungimas į didžiąją pasaulio tautų bei valstybių šeimą savo reikšme prilygo 1253 m. įvykiams. Būtent tokios aliuzijos ir lėmė naujos šventės ir Karaliaus Mindaugo personos iškėlimo poreikį. Šventės padeda konsoliduoti tautą, formuoja bendrą istorinę atmintį, leidžia visiems kartu pajusti vienybę. Pvz., Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu tokią funkciją atliko Antano Smetonos inicijuota tautos diena, kuri buvo minima rugsėjo 8 d. Tai yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo neįvykusios karūnacijos diena.
Nihil novi sub soli. Istorija yra labai keistas dalykas, dažnai tampantis politikų įrankiu. Ir šiandieną mes matome, kaip tam tikros kaimyninės politinės jėgos manipuliuoja istorija, iš naujo perstato istorinį pasakojimą. 1990 m. taip pat buvo duotas valstybinis „zakazas“ atrasti Karaliaus Mindaugo karūnacijos dieną, nors nė vienas šaltinis tikslios šios Lietuvos valstybės raidai svarbios datos nenurodo. Tautai reikalingi herojai, o kai jų nėra (arba esantys ideologiškai netinka), belieka juos sukurti…
Šį valstybinį politinį/istorinį užsakymą paskiriama vykdyti žymiam Lietuvos istorikui medievistui prof. Edvardui Gudavičiui. Profesorius rėmėsi dviem pagrindiniais Karaliaus Mindaugo laikotarpio dokumentais – Mindaugo donaciniu aktu, kuriuo Lietuvos valdovas Mindaugas Žemaitiją perleidžia savo globėjui – Livonijos ordinui. Šiame dokumente rašoma, jog įvyko Mindaugo karūnacija, išvardijama, kas joje dalyvavo. Dokumento data – 1253 m. liepa (dienos nėra). Antrasis dokumentas – tai šios donacijos Popiežiaus konfirmacija (patvirtinimas). Dokumento data – 1253 m. rugpjūčio 21 d.
E. Gudavičiaus teigimu, viduramžiais vokiečių žemėse karūnacijos vykdavo per didžiąsias katalikiškas šventes, jei tokių nebūdavo, karūnacija vykdavo tiesiog sekmadieniais. Kadangi karūnacijos iniciatorius buvo Livonijos ordinas, galima daryti prielaidą, kad jis turėjo laikytis tokių pat taisyklių. Liepos mėn. jokių didelių bažnytinių švenčių nėra, tad karūnacijos diena lieka tik sekmadieniai, t. y. liepos 6, 13, 20, 27 d. Kadangi Popiežiaus konfirmacija yra pasirašyta rugpjūčio 21 d., o kelionė iki Romos tuo metu užtrukdavo apie penkias savaites (nors kiti mokslininkai abejoja tokiais paskaičiavimais ir kelionė iš Lietuvos turėjo tęstis ilgiau), šiuo atveju tinka dvi datos – 6 ir 13 d. Kitu metu iš Lietuvos išvykę pasiuntiniai su Mindaugo Žemaitijos dovanojimo aktu tiesiog nebūtų spėję atvykti į Romą. Tokios profesoriaus įžvalgos užkliuvo kolegoms ir šios datos paskelbimas valstybine švente laikytinas skubotu ir nepagrįstu.
Kalbėdami apie Karaliaus Mindaugo karūnacijos dieną pamirštame svarbią detalę. Kalbama apie XIII a., kai dar buvo naudojamas Julijaus kalendorius, pagal Grigaliaus kalendorių tai būtų liepos 13 arba 20 d. Tačiau tai, kad karūnacija vyko liepos 6-ąją, yra tapę istoriografijos aksioma ir viena iš „būtinų“ žinoti datų.
Kitas paradoksalus elementas šioje istorijoje yra tai, kad lietuvių istorikai nežino, kurgi buvo karūnuotas Mindaugas. Tačiau tą puikiai „žino“ mūsų kaimynai baltarusiai. Jie teigia, kad Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke ir ten net yra palaidotas, o šie faktai yra įrašyti į Baltarusijos istorijos vadovėlius.
Karalių Mindaugą iš istorinės užmaršties ištraukė XIX a. antroje pusėje įvykęs lietuvių tautinis sąjūdis. Norint parodyti lietuvių ir lenkų tautinį bei kultūrinį skirtumą lietuviams reikėjo istorinio herojaus – tikro lietuviško valdovo, o pirmasis Lietuvos karalius tam puikiai tiko. Romantizuotas jo vaizdinys gulė ir vėlesnių autorių moksliniuose bei grožinės literatūros kūriniuose. Nors XV a. intelektualų tekstuose Mindaugas buvo vaizduojamas kaip žiaurus ir negailestingas valdovas ir netikęs krikščionis.
Sunku šiandien suvokti, kas vyko Mindaugo pasaulyje, kai naujai suvienyta valstybė buvo apsupta potencialių priešų, turinčių savų geopolitinių interesų regione, kai vieną dieną buvę sąjungininkai tampa mirtinais priešais, kai išdavystės gali tikėtis iš artimiausios savo aplinkos. Kai tiesiog išsitrina riba tarp asmeninių įgeidžių, dinastinių ar valstybinių interesų. Bet kokiu atveju Mindaugas visada išliks pirmuoju Lietuvos karaliumi, sukūrusiu mūsų Lietuvos valstybę.
Giedrius Kujelis
