Ši savaitė buvo kupina įvairių atgarsių. Vieni plačiau nuvilnijo, kiti neperžengė vietinių ribų, bet emocijų bangų kėlė ne ką mažiau. Rokiškio gimtadienis, kaip tyčia, sutapo su Lietuvos žydų genocido diena. Šis sutapimas pasirodė ypač nelemtas. Belieka tik apgailestauti, bet muštis kumščiu į krūtinę? Ar miesto gimtadienis tik cukraus pudra pabarstytas tortas su žvakutėm, spalvoti muilo burbulai, klounai raudonomis nosimis, linksmybės iki ryto? O gal švenčiam visą Rokiškio istoriją, visus 524 metus su pakilimais ir nuosmukiais, džiaugsmais ir nelaimėmis, minėdami visus čia gyvenusius, veikusius, kūrusius žmones, neišskiriant ir kažkada itin gausios žydų bendruomenės, šios tautos tragiškos lemties. Priklauso, iš kokio taško žiūrėsi, tokį vaizdą ir pamatysi.
Įvairialypiai atgarsiai redakciją pasiekė ir po „Obelinės“. Vieni džiūgavo, kad „Obelinė“ populiarėja ir kasmet pritraukia vis daugiau žmonių, gyrė įspūdingus renginius, kiti susikoncentravo tik į jokia logika neparemtą apsaugos darbą. Pasipiktinimo banga. Kritikos strėlės organizatoriams. Sako, kad net iš mažamečių buvo atiminėjami buteliukai su vandeniu, net saldėsiai, lyg po vaikiškais veideliais slėptųsi pavojingi teroristai ar „Nomedos“ saldainyje būtų įmontuoti sprogstamieji užtaisai. Apsaugą renginyje organizavusio „Ekskomisarų biuro“ vadovai išsisukinėjo teigdami, neva jie tik vykdė organizatorių keliamus reikalavimus, o pastarieji aiškino, kad taisykles nustatinėjo pati apsaugos tarnyba. Kaip ten bebūtų, bet Obelių „varikliukui“, bendruomenės pirmininkui Virginijui Pupeliui, matyt, visos tos kritikos pasidarė per daug. Ketina pasitraukti. Lieka laisva vieta. Kritikuotojai turi šansą pademonstruoti, kaip daryti ir organizuoti, kad įtiktum visiems.
O įtikti visiems galima tik vienu būdu – nedaryti, nešvęsti, nerašyti, nekalbėti NIEKO. Nusimarinti dar gyvam esant. Nes apie mirusį – „gerai arba nieko…“ O kitaip, kad ir koks garbaus amžiaus skaitytojas paskambins ir rūsčiai apibars už praėjusį šeštadienį skelbtus kolegės Vilmos akcentus. Lieps atsiprašyti už… Na, bijau ir ištarti tą negražų žodį, kad dar labiau nepapiktinčiau besipiktinančių. Ir išdėstys tokį požiūrį, kad ilgai galvosiu, iš kokio rakurso toks vaizdas galėtų būti matomas. Neva Vilma visą žmoniją pasiuntė į vieną vietą (atsargumo dėlei nerašau TO žodžio). Dar kartą skaitau akcentus – gal aš kažką pražiūrėjau. Nieko tokio nerandu. Ir kaip tyčia paskambina kitas skaitytojas dėl tų pačių akcentų. Dėkoja už taiklius Vilmos pastebėjimus.
O kur dar atgarsiai dėl „Perlo“ terminalų ir galimybės mokesčius susimokėti vienoje vietoje. Iš Juodupės atsklido palengvėjimo atodūsiai, kad pavyko atkovoti bent vieną „Perlo“ terminalą – vietinio verslo bendrovė „Daivida“ išgirdo juodupiečius ir savo parduotuvėje terminalą paliko.
Įkvėpti tokios juodupėnų sėkmės į redakciją užsuko Rokiškio senjorai. Dėl to paties. Kad „Norfai“ panaikinus „Perlo“ terminalus centre gyvenantiems teks minti iki mikrorajono IKI parduotuvės. Bet apie tai parašysime artimiausi metu.
Nesileidžia senjorai suskaitmeninami, nors tu ką. Bet ir valstybė rankų nenuleidžia – visas paslaugas nuosekliai perkelia į skaitmeninę erdvę, nes taip efektyviau. Rokiškio senjorai bent jau miesto transportu nemokamai gali nuvažiuoti, kad ir iki likusių „Perlo“ terminalų, o štai sostinės senoliams pasisekė mažiau – ne tik nemokamo pavėžėjimo, bet ir jokių popierinių bilietėlių greitai neliks. Teks už važiavimą susimokėti mobiliosiomis programėlėmis arba bekontaktinėmis banko kortelėmis.
Ir kaip suderinti tuos visus skirtingus interesus ir požiūrių kampus? Čia kaip toje pasakoje apie šešis akluosius ir dramblį. Aklieji, norėdami suprasti, kaip atrodo dramblys, į ką jis panašus, čiupinėjo vis kitą jo kūno dalį. Lietusiam dramblio ausį atrodė, kad jis panašus į antklodę, čiupinėjusiam koją – kad į šventyklos koloną ir t. t. Ir kiekvienas manė, kad jis teisus, kol susipyko.
Tad belieka apgailestauti, kad tą patį dalyką matom tik iš to taško, iš kurio žiūrim.
