Net ir pasislėpę už kampo, rinkimai visada jų laukia

Rugsėjo pradžia. Rūkai rytais. Vaižgante – šimtoji laida. Jubiliejai Tūbelyje ir „muzikalkėj“. Švietimo chaosas papuoštas gėlėmis. Jos greit nuvys ir prasidės. Įtraukusis ugdymas, ugdymo turinio atnaujinimas, egzaminai vienuoliktokams, mokytojų stygius, kraustymasis, reformos, planuojamas streikas. Nes norint ištverti darbą šiandieninėj mokykloj reik bent padoraus atlygio. Bet streiko korta vargu ar „paeis“. Premjerė jau pasisakė, kad dabar ne laikas iš naujo atverti biudžetą ir išpildyti vienos socialinės grupės reikalavimus. Todėl kaži ar Rokiškio mokytojai rugsėjo viduryje jungsis prie ne savo profsąjungos kolegų. Daugiau nei milijardo vis tiek šiandien mokytojams niekas neduos. Tik skaitysim antraštes, kad laukia nežinia ir katastrofa, kaip trūksta, kas vaikus mokytų. Tokia politika jau nieko nestebina. Ir niekaip neveikia.

Renginių gausybė – tų, kas dirba redakcijoj, nuolatinė tema. Vis užgriūvanti kažkuriais mėnesiais. Rugpjūčio pabaiga ir rugsėjis – tas laikas, kai dainuoja ir šoka kiekvienas miestelis ir kaimas. Kas palydi vasarą ir saulę, kas pasitinka rudenį, kas grįžta iš atostogų, kam prasideda projektų sezonas, ar pristatoma nauja šaukštų, vilnos, arbatos ar kitokia edukacija. Sakykim, kad kiekvienam renginukui skiriama po penkis šimtus. Jei sudėtume tuos pinigus per visą Lietuvą, būtų įspūdingos sumos. Naujos tradicijos tarsi keliagalvės gyvatės – nukirtus vieną, vietoj jos penkios naujos atauga. Ir jokia taryba, jokia komisija nebeuždraus tokio vulkano. Nes žmonėms reikia žaidimų ir duonos, nes „kaimuose ir taip viskas uždaryta“. Nė vienas politikas nesikėsins tų žaidimų sumažinti. Tai labai geros progos lipti ant scenų, kalbėti ir rodytis. Net ir pasislėpę už kampo, rinkimai visada jų laukia. Šiuo atveju norisi paminėt „Vaidiname žemdirbiams“. Festivalio organizatoriams kažkaip palaipsniui pavyko nušluoti nuo scenos minią su teatru nesusijusių tuščių kalbėtojų ir palikt sceną tik aktoriams. Tai kokybiško renginio ženklas.

O mūsų rate šią savaitę kilo diskusijos, kaip Rokiškio savivaldybė teikia naujienas, kaip jas turėtų teikti, ar kažką reiktų nutylėti ir slėpti – tegu žurnalistai patys iškapsto. Prisiminiau tą baisią naktį, kai direktoriai suvažinėjo moterį. Visiems plaukai šiaušėsi. Nebuvo kada net svarstyt, kaip pateikt žinią viešumai.

Yra buvęs meras, kuris išvis uždraudė teikti informaciją „Gimtajam Rokiškiui“. Yra dirbęs Švietimo skyriaus vedėjas, kuris nesivargindavo su atsakymais ir iškart tėkšdavo telefoną. Tai irgi žinios. Buvo specialistų, kuriems iš vakaro skambini ir perspėji, kad rytoj kažko klausi, nes kitaip išgirsi atsakymą, kad dar nesuskaičiavo, dar per anksti, dar niekas nežino, ir išvis – ar čia reikia? Yra buvę, kad ir raštu per įstatymais numatytą laikotarpį neatsakė į klausimus, todėl publikavome tiesiog klausimus. Tas eksperimentas pasiteisino – be atsakymų klausimai buvo ne mažiau skaitomi. Todėl ir dabar verta planuot laikraštyje rubriką ne tik „Rokiškis klausia“, bet ir „Neatsakyti klausimai“. Nes pasaulis skuba ir jam nėra laiko raizgyti tuos valdiškus biurokratinius mechanizmus, tuos mazgus, kurie KARTAIS pradeda kosminiu greičiu vytis, kai skambini ir klausi specialisto nuomonės ar nori konkretaus atsakymo. „Atsiųskite raštu klausimą“. Nusiunti. Rytą nudžiungi pamatęs pavardę, bet ten rašoma, „kad tai ne jo kompetencija“. Taip susirašinėjimas įgauna pagreitį, įjungiant vis daugiau veikiančių, vieni kitiems raštus siunčiančių.

Nors klausimas visiškai paprastas. Kokie tie paprasti klausimai? Pavyzdžiui, ar yra Rokiškyje nelegaliai pastatytų reklamų? Kokią išeitinę darbą palikdamas gavo vadovas? Kiek pinigų skirta renginiui? Kokį honorarą gaus scenos žvaigždė, kuri pasirodys miesto gimtadienyje?

Dažnai tereikia vieno skaičiaus.