Pasirinkimai arba: kas atsirado pirmas – protas ar pinigai?

Kažkur paauglystėje buvo mada bendraamžių klausinėti: „Jei galėtum rinktis, ką imtum – pinigus ar protą?“ Na, kaip drovi ir gerai išauklėta mergaitė, atsakiau: „Protą!“ „Cha cha cha, kam ko trūksta, to ir nori“, – sužvingavo jaunimas. Na, galbūt vis trūksta to proto. Iš didelio proto deficito nusprendžiau dar pasimokyti. Ir papuoliau kaip musė į barščius – nei likt lėkštėje, nei pakilt, viską pametus, ir nuskrist neišeina. Nuotoliu prie paskaitų jungiamės tiek vieną savaitę per mėnesį ištisai (nuo ryto iki vakaro), tiek po to vakarais ir net šeštadieniais. Pasirašant sutartį, sakyta, kad studijos bus sesijinės formos, sugebėsime ir dirbti, ir mokytis… Deja. Jau nebesuskaičiuoju, kiek ir kokių darbų turiu parašyti, todėl visur nešiojuosi sąsiuvinuką užrašams. Kai į galvą grįžta prisiminimai, ką reikia atsiskaityti, ko paklausti, ką išmokti… rašausi. Galų gale dėl chaoso tvarkaraščiuose bendramoksliai nusprendė kreiptis į universiteto administraciją su pretenzijomis. Ar žūsiu nuo noro turėti daugiau proto, paaiškėti turėtų jau spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje.

Reikėjo gi tada dar vaikystėje rinktis ne proto norėt, bet pinigų, tik kad logiškai gaunasi, jog tie, kas neturi proto, neturi ir pinigų… Upsss… Suprantu, kad tie, kurie kažko neturi, galėjo įsižeisti, bet noriu nuraminti – pas mus ir protas, ir pinigai yra reliatyvūs. Kas vienam yra mažai, kitam gali atrodyti labai daug. Beje, tarakonai be galvos gyvi gali išbūti savaitę. Mes jokiu būdu negalėtume. Matyt, kuo primityvesnis organizmas, tuo mažiau jam smegenų reikia.

Sakysite, o kur mano pilietinės iniciatyvos, kodėl neminimi aplinkui vykstantys karai, nekilnojamojo turto mokestis, kompensacijų ir nemokamų maisto paketų prašantys piliečiai? Žinot, šuo ir kariamas įpranta. Rusijos karo su Ukraina pradžioje siaubėme parduotuvių lentynas, dėliojome pasitraukimo planus, o dabar bėgiodami, gavę pranešimus apie neva mokyklose esančias bombas, tik pasimankštiname ir nusijuokiame. Matyt, gal nelabai ir išsigąsčiau, jei netoliese kokia bomba nukristų. Jei karas, tai karas. Jei turim neprognozuojamą kaimyną, niekur nesidėsim. Lietuvos vis tiek į Ameriką niekas nenukels. Tai susikraukim tą pasitraukimo krepšį ir nusiteikim, kad bet kada vietoje giedro dangaus gali kilti perkūnija. Kaip sakoma, nieko nėra pastovesnio už laikinumą.

Taigi, susipaprastinau gyvenimą – išmečiau televizorių, greitai permetu akimis straipsnių antraštes ir nebijau pasakyti: „Ką gali daryt rytoj, niekad nedaryki tuoj.“

Sakysite, tai nepilietiška? Neatsakinga? O kas gi A. H. Maslow poreikių piramidės pagrindas? Maistas, vanduo, šiluma, pastogė, sveikata. Jei viso to nėra, apie aukštesnius lygmenis nėra ko svajoti. Na, o kuo daugiau žmogus turi, tuo ant aukštesnio piramidės laiptelio gali palypėti. Aukščiausias, penktasis, poreikių lygmuo – savirealizacija. Nežinantiems – tai noras tapti savimi geriausiu, koks tik gali būti, svajonių siekimas, mokymasis, vis naujos patirtys ir kt. Kartais besirealizuojant tenka pavaikščioti kiaurais batais arba alkanam, užtat koks polėkis! Tarakonai to nesupras. Musės – irgi.

Suprantu, kad galima buvo ir paprasčiau, tai trumpai – nepanikuokit, net jeigu atrodo, kad neįmanoma, tereikia didelio noro, nesigailėti savęs, tai ir į Everestą įlipti galima.