Pranašystės, kurias diktuoja gyvenimas

Ir dar vieni metai keliauja į istorijos puslapius. „Žiema-vasara, žiema-vasara – ir jau namo…“ – taip mėgdavo sakyti močiutė. Na, o tie, kurie dar skaičiuojame žiemas ir vasaras, prisiminkime, kaip sekėsi, kuo džiaugėmės ir dėl ko liūdėjome.

Tiems, kurie visus metus pyko ir bambėjo, kad gyvenimas blogas, galima drąsiai atsakyti: jeigu nepakeisite požiūrio, blogi bus ir kiti metai. Žemė, ir ta, ne vien juodos spalvos, todėl gyvenimas tikrai negali būti vienspalvis. Kai atrodys, kad gyventi labai sunku, kad tik valdžia kalta dėl jūsų nelaimių, išsiruoškite į svečius ir aplankykite senolį, kuriam 80 ar daugiau metų. Paprašykite, kad papasakotų, kaip jis vaikystėje gyveno, kaip gyveno jo tėvai. Augdavo šeimoje aštuoni ar daugiau vaikų, patys tėvai suko galvas, kaip visiems pavalgyti, kaip vaikus išleisti į mokslus – niekas jokių pašalpų nemokėjo, bet visi išgyveno, baigė mokyklas. Todėl, kad buvo šeima, kad niekas nebijojo darbo. Jaunimas pasakys, kad tai jau praeitis, akmens amžius. Deja, viskas sukasi ratu – vis daugiau senų dalykų, pristatomi kaip nauji, sugrįžta į mūsų gyvenimą. Ateis tas metas, kai sugrįš ir pagarba darbui, šeimai. Ateis, tik niekas nežinome kada.

Na, o tie laimingieji, kurie visus metus džiaugėsi ne tik savo, bet ir kitų pasiekimais, matė išeitį iš sunkiausios situacijos, laimingi bus ir kitais metais. Jokie blogi horoskopai nesugadins nuotaikos – viskas pasiekiama, tik reikia labai norėti.

Taigi vos ne pranašu tapau, kitų metų prognozes sudariau. Betgi tuo pranašu galime būti kiekvienas – tada nebereikės lankytis pas burtininkes, ieškoti magijos.

O tų pranašų pavasarį tikrai pasipils. Vieni kalbės poetų eilėmis, kiti patys staiga posmais prabils. Bet rinktis turėsime mes ir, jeigu vėl išrinksime gražiausiai kalbantį, švelniausiai močiutę glostantį – nieko paskui nekaltinkime. Tiesa ir geras žmogus mėgsta tylą – gal nors kartą apie tai pagalvokime. Ne veltui sakoma, kad garsiausiai skamba tuščia puodynė. Prieš akis vis iškyla vaizdelis mano buvusios mokytojos, kuri sovietmečiu prieš didžiąsias metų šventes stovėdavo su užrašų knygute prie bažnyčios vartų ir žymėdavo pavardes mokinių, kurie ateidavo per Kalėdas ar Velykas į bažnyčią. Paskui ne vienas mokinys, jo tėvai turėjo didelių nemalonumų iš valdiškų namų. O atėjus kitai valdžiai ta pati ponia atsidūrė bažnyčioje pirmoje eilėje ir net į visus mišių kreipinius, maldas balsu atsakinėjo – kad visi girdėtų ir matytų, koks „geras“ ir „pamaldus“ žmogus šalia kitų „bedievių“ (taip vis kartodavo savo bažnyčios suolo draugėms) sėdi. Tas cirkas gal ir toliau būtų vykęs, jeigu ne jos buvusi kolegė. „Baik jau, Bronyte, čia juokus krėsti. Mūsų vieta prie bažnyčios durų, o ne priekyje šūkalioti. Žmonės dar atsimena buvusius laikus. Susirink maldaknyges, nusiimk rožančių nuo kaklo ir pirmiausiai eik visų atsiprašyti, o tada nuleidusi galvą sėsk į kokią kertelę“, – ramiai, bet labai tvirtai patarimą davė moteris. Ir to užteko. Daugiau nebesigirdėjo garsių dūsavimų, maldų.

Ši istorija daug ko pamoko. Pirmiausiai – pačiam nepamiršti savo praeities. Tai jau buvo ir nieko nebepakeisi. Antra – geriausia atgaila yra tyloje. Ir trečia – niekuomet nekeiskite savo pažiūrų ar nuomonės dėl mados ar naudos. Ateis toks metas, kai vėl viskas apsisuks ratu – ir kaip tada?!