Priešpriešinis gaisras ir neigianti reklama

Vienam iš didžiausių portalų paskelbus straipsnį su šokiruojančia antrašte „Gyventi Vilniuje tiesiog nebeapsimoka“, Rokiškio rajono vicemeras Antanas Taparauskas pakvietė visus atvykti gyventi į Rokiškį. Reklaminiame skelbime išsirikiavo visi Rokiškio krašto privalumai: nemokamas viešasis transportas; vaikų darželiai – be eilių; nėra transporto kamščių (švarus oras); gera viešoji infrastruktūra (parkai, vaikų žaidimų aikštelės…); miškai, ežerai pasiekiami per 10–15 min, o Baltijos jūra – per 2 valandas; nuostabios, gausios ir aktyvios vietos bendruomenės ir NVO…

Jeigu ką, kvietimo paklausiau, jo dar vicemerui neparašius ir jam dar valdžioje nebūnant. Klausimas tik, ką apie tai mąsto patys rokiškėnai. Juk dalis tikriausiai galvoja, jog visur gerai, kur jų nėra. Pasak jų, nemokamas transportas važiuoja ne ten, kur norisi, degalai brangūs, viešoji infrastruktūra nebedžiugina – juk L. Šepkos parką vaikų žaidimų aikštelė tiesiog subjaurojo. Verkti norisi! Tik kad vilniečiams jūsų problemas! Kita vertus, vilniečiai gerai pagalvotų prieš vykdami gyventi į šį ramų užutėkį, kur jaunimas ima darytis nykstančia rūšimi. Atrodo, kad Rokiškis skirtas pensininkams – rami gyvenimo tėkmė, beveik jokių ambicijų ir tiesiog kiemuose šokinėjantys kiškiai. Vis tik gal koks didmiesčių gyventojas ir susigundytų atsivėsinti Sartų ežere ir ten pat ilgam prišvartuoti savo palapinę?

Kaip buvę, kaip nebuvę, „blogio ieškotojai“ nei realybėje, nei socialiniuose tinkluose nesnaudžia. Kai kas nutveria faktą, kad nufilmuotas virš degančio miško skrendantis ir ugnį mėtantis sraigtasparnis – įrodymas, kad savaiminių miškų užsidegimų Havajuose ir visur kitur nėra. Vadinasi, ir pas mus negalėtų būti. Esą „valdžia“ tyčia padeginėja miškus! Socialiniuose tinkluose skubama dalintis nerimą keliančia žinia. Sukrunta Lobovo bei Celofano pasekėjai. Sklindančios žinios gaisrą netrukus užgesina nepriklausomi faktų tikrintojai (fact checker‘iai) – ot ir nepadeginėja niekas tų miškų, o juos gesina. „Geriausias, o kartais ir vienintelis būdas kovoti su miško arba stepės gaisru – padegti mišką ar stepę iš priešingos pusės. Priešpriešinė liepsna eina link siuntančios ugnies jūros ir, naikindama degamąją medžiagą, atima ugniai maistą; susitikusios abi ugnies sienos tuojau gęsta, tartum surydamos viena kitą“, – rado atsakymą gerasis gūglas.

Priešpriešinio gaisro principu bando veikti reklama. Lietuvos nacionalinis dramos teatras ką tik išdėliojo reklaminius stendus su šūkiu: „Neik į teatrą.“ Šūkį palydėjo įvairios reakcijos. Kai kas jį gyrė kaip gerai apgalvotą reklamą, atkreipusią dėmesį į teatrą, sužadinusią diskusijas. Kai kas komentavo: „Ar jūs suprantate, kokią žalą darote šiuo vienu sakiniu visam teatro laukui?“ Arba: „Tai yra ciniškas nusikaltimas“ bei „ciniška komunikacija“. Priešpriešinio gaisro atveju svarbu gerai parinkti atstumą tarp degančio ploto ir mėtomos ugnies. Kokios bus šio šūkio sukelto „gaisro“ pasekmės, pamatysime prasidėjus 84-ajam sezonui Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Ar paklausys vicemero kvietimo didmiesčių gyventojai? Tikriausiai ne. Galbūt tik vienas kitas susimąstys. Pernelyg blanki reakcija – nėra beveik jokių diskusijų po kvietimu. Keturiasdešimt keli patiktukai per dieną, keli komentarai ir dešimt pasidalinimų… Reklama nesuveikė? O gal kvietimą reikėjo pradėti kitaip: „NEatvykite gyventi į Rokiškį!“