„Važiuoju į Mišias ir gydomojo vandens Rokiškin pirkti“

Pilietis N. dirba įmonėje, kurios vadovai griežtai paiso „visų šitų nesąmonių“ ir vis užsako mokamus testus. Jam, kaip ir kitiems, padarė testą. Piliečio N. testas teigiamas. Teigiamas jam reiškia „puiku“, nes N. nesupranta, kad net ir nejausdamas jokių simptomų privalo užsidaryt „namų ūkyje“, kad nesukeltų grėsmės kitiems. Į darbą jis neina, bet traukia į „Maximą“. Su vienkartine kauke. Ta kaukė, gauta vaistinėje nemokamai, nešiojama jau beveik metus ir nusmaukiama kiekviena įmanoma proga. Pavyzdžiui, sutikus draugelį, norintį kartu parūkyti už prekybcentrio kampo. „Mes už laisvę kovojom, ir trisdešimt metų esame laisvi. Ne už tokią Lietuvą gyvybes padėjom, kad gaudytų kaip prie Stalino“, – įrodinėja jis pareigūnui, nors prieš trisdešimt metų Sausio 13-osios naktį gėrė.

Piliečio N. vardas socialiniuose tinkluose „Rembo relax“. Jis deda „žvengus“ ties tekstais apie mirtis. Ta šypsenų tryda  N. atveju – toks pašalinis poveikis nuo „visos tos gripo bijančios durnelių“ visuomenės. Dažnai išstoja su „moksliniais tyrimais“ apie mirtiną skiepų žalą. Reikalauja pateikti ataskaitas, kiek žmonių mirė nuo vėžio ar nusižudė, nors nei vėžiu, nei savižudybėmis anksčiau nesidomėjo. Žurnalistų nekenčia, nes „jie nupirkti visi“, todėl laisvalaikiu N. agituoja atsisakyti „Delfio“. Matyt, tarp jo feisbuko draugų – Kazlų Rūdos meras. (Jei įdomu, M. Varaškos profilis viešas).

O N. žmona kaimynei laiptinėje piktinasi: „Viską uždarė, tai kodėl plinta. Gerai, kad nebalsavau už „konservus“. Ne valdžia, o asilų gauja, visą ekonomiką griauna. Net smirda. Gerai, kad nejaučiu to mėšlo kvapo.“ Kvapo nejaučianti kiaunė veržiasi pro policijos užtvaras vėl su ta pačia vėliava: „Mes trisdešimt metų laisvi, ir aš važiuoju į Rokiškį gydomojo vandens pirkti. Arba į Mišias, negi uždrausit?“ Nors iš tikrųjų važiuoja pas nelegaliai dirbančią manikiūrininkę prisiklijuoti nago. Prasmukusi pro policiją manikiūro mėgėja jaučiasi kaip kriminalinio trilerio herojė. Ir apie savo gudrumą bei „debilus policininkus“ tuoj pat „chebrai“ giriasi.

Televizija tą vakarą transliuoja skandalą apie „visą kiaulių fermą, sulipusią ant altoriaus“, kai apėjusi kitas užkardas pasiskiepijo „ūselių familija end company“. Visos tos „familijos“ nuotraukos, paskleistos viešumoje, keista, bet kelia skirtingas reakcijas. „Mes pensinykai nesiskiepinsim, tai kokia gi čia tragedija įvyko, tegu mūsų skiepus nurašo jiem…“ – rašo pensinykė G. iš Rokiškio.

O N. šeimos ūkyje taip pat planuojamas savisaugos apkasų statymas. Tiesa, priešingas nei naiviąją Lietuvą išdūrusių ūselių. „Nu jau man tai nuodų po oda tikrai neprileis“, – svarsto skiepų ekspertas pilietis N., vėl pažerdamas į virtualias erdves išminties. Apie laisvę, beraščius žurnalistus, kvailius valdžioje, viruso kilmę, policijos postus ir kelius jiems apeiti. Mokytis pilietis N. turi iš ko. Vien per savaitę – dugną mušanti vaivorykštė. Kultūros taryba, skyrusi tūkstančius remti tiems, kas prarado… Kirkorovo koncertą. Į Seimą prasmukęs slidusis Skardžius ir jo sutuoktinės statybos draustinyje.

Kiek nukrypstant į praeitį, prieš dvidešimt metų buvo užduotis paklausinėti Skardžių šio bei to prie mūsų krašte atidengiamo akmens. Prisiminę tą kalbinimą, dar ir dabar su buvusia kolege Aldona sąmoksliškai juokiamės. „O gal nieko mes jo neklauskim“, – tada nusprendėm, nors turbūt buvo laikas prieš rinkimus ir jis ketino prasmukti į eterį Rokiškio laikraštyje. Labai matėsi, kaip jis nori būt kažko klausiamas. Todėl ir nesinorėjo.

Kol ūseliai skiepijasi, o skardžiai iš patarėjų lyg sviestas gerklėj slysta arčiau prie pinigų tratinimo mechanizmų, kitame Lietuvos fronte vyksta karas. Jo kareiviai nesiklijuoja nagų ir retai vaikšto į „Maximą“, dažniausiai neskaito tekstų feisbuke ir todėl retai atsakinėja kvailiams. Tik kartais, nes dabar tas laikas, „kai vieni nuo kitų priklausome labiau nei bet kada“. „Aš taip aiškiai dabar matau, kad yra dvi Lietuvos po vienu dangumi, dėl kurio iš tikro kovojom. Dėl kurio Šimonytė akivaizdžiai nesulaiko ašarų sakydama šventinę kalbą. Ne gera ar bloga Lietuva, ne kvailiai ar protingi. Tiesiog dalis gyvena urvuose ir tuose urvuose nesigirdi ir nesimato. Nesimato, kaip artimiesiems atiduodam tik pelenus. Jei nori atsisveikinti, prasekti mirusio tėvo kombinezoną, privalai apsirengti irgi tokius pat rūbus. Jie negirdi ir tuose kasdien iš ligoninių išnešamuose maišuose skambančių telefonų. Urvuose, tegu padabintuose daugybe spalvotų girliandų, nesimato nevilties, kurioje dalis visuomenės šiandien gyvena“, – rašo medikas.

Pilietis N. jam, aišku, turi parengęs atsakymą, o jo žmona su jau priklijuotu nagu įsideda kokį dešimtą postą apie žiemos grožį arba apie tai, kaip jos „nė kiek, na, nė kiek šiais metais nepalietė „visa ta pandemija“. Todėl siūlo būt optimistais ir ieškot „daugiau pozityvo“.