Viltis – kvailių motina

Kolegė Reda sako, jog geriausiai „Akcentai“ rašosi, kai skauda. Ne, ne koją ar ranką. Menamas skausmas turi būti viduje ir išeiti barškinant klaviatūrą. Skausmu mes tikrai negyvename, tačiau kartais gyvenimas vis pakiša kokių staigmenų – malonių ir ne visai. Tiesa, paskutinieji Redos „Akcentai“ buvo be „skausmo“…

O žinote, ir aš kažkam savo rašliava palieku tam tikrą įspūdį. Turiu tam tikrų „gerbėjų“, kuriems mano „Akcentai“ tokia tuštybių mugė, kad siūlo laikraštyje geriau palikti tuščią vietą. Po tokių pasiūlymų neskauda, priešingai – jie verčia šypsotis. Kodėl? Gatvėje sutinku savo „gerbėjus“, tik kažkodėl jų akys krypsta į kitą pusę. Nebijokite, nesikandžioju, atvirkščiai – turiu pasiūlymą. Kitą kartą pasikviesiu į redakciją ir kartu parašysime pačius geriausius „Akcentus“. Ar tinka?

Išties lapkritis pasitiko ne tik tamsesniais vakarais, bet ir tokiomis pat temomis. Lyg tyčia vieną savaitę išpuolė rašiniai, kuriuos stengdavausi apeiti. Žinoma, neturime užsimerkti ir rašyti tik sau patogiomis temomis. Tačiau kartais skaitytojas klaidingai viską interpretuoja, o už tai dar gerai velnių nuo jo gauname. Daugelis žmonių nesupranta žiniasklaidos svarbos, nepasitiki ja. Nėra lengva būti gerai rašančiu (žurnalistu). Tikriausiai nebus lengviau ir ateityje. Šiuo metu kiekybė žiniasklaidoje tapo svarbiau už kokybę, o emocija – svarbiau už faktus. Ir nebeaišku, kuri pusė daro didesnę įtaką – žiniasklaida skaitytojui ar nuo skaitytojo viskas persiduoda žiniasklaidai.

Toks jausmas, jog mums yra geriausia, kad niekas, niekur ir niekada tiesiog nebūtų laimingas. O jei kam yra gerai, tai mes šitą „reikalą“ tuoj užbaigsime.

Praėjusią savaitę spurdėjau iš nekantrumo dėl vienos žinios, kurią labai norėjau paskleisti. Žinojau, ji tikrai sulauks nemažo dėmesio. Taip, aš apie laisvalaikio klubo „Skylark“ atidarymą. Nukulniavau pas šeimininką ir mes smagiai pakalbėjome. Tiesa, pripažinome – žinia apie atidarymą sulauks dviprasmiškų nuomonių. Išties: vieni džiaugėsi, jog pagaliau vakarais bus kur pasilinksminti, kiti skaičiavo mėnesius, kiek klubas ištemps. Šis negatyvas iš mano veido šypsenos neišstums, tačiau vėl grįšime prie pradinio taško – emocija taps svarbiau už faktus ir vėl vieni kitus kaltinsime.

Pabaigai norėčiau pasidžiaugti. Kaip žinia, laikraštyje mano „arkliukas“ yra sportas. Vis sužinau kažką naujo, susipažįstu su naujais žmonėmis. Džiugu, jog mūsų rajonas sportiškas. Pagaliau čia atsigauna krepšinis. Vaikai, vaikinai, vyrai konkurencingai žaidžia įvairiuose šalies čempionatuose. Neseniai pradžiugino žinia, jog į krepšinio aikštelę grįžta moterų komanda.

Vertas pagarbos kovos menų trenerės Gitos Čečienės darbas. Kiekvieną savaitgalį vis nauja išvyka į įvairias pirmenybes, o iš jų grįžtama su sauja medalių. O kur dar lengvaatlečiai, sunkiaatlečiai, futbolininkai, nenoriu pamiršti ir neįgaliųjų sporto su Vidmantu Pilibaičiu priešakyje.

Tik dėl vieno širdis verkia – ledo ritulininkų, ypač mažųjų, kurie neturi pilnavertiškų sąlygų treniruotis. Tikriausiai čia jau ne žiniasklaidos galioms kažką sugėdinti ar priversti atsisakyti principų. Tačiau, kaip „Rokiškio“ ledo ritulio komandos treneris Audrius Deksnys sakė: „Viltis – kvailių motina.“ Gal ir turėsime tikrą ledą ir pastogę…