Mes, vaistininko padėjėjai, nuo kitų metų sausio pirmosios nebegalėsime dirbti, jei šalia mūsų fiziškai vaistinėje nebus vaistininko. Iki šiol pacientus aptarnauti galėjome ir savarankiškai, retais atvejais prireikus visiškai pakakdavo pasikonsultuoti su vaistininku susisiekus telefonu. Tačiau dabar mažesnių miestelių vaistinių, kur dažniausiai dirbame po vieną, išlikimas yra pakibęs ant plauko.
Mes, farmakotechnikai, dirbame Rokiškyje, Kamajuose, Vabalninke, Žeimelyje. Turime 30–40 metų darbo vaistinėje patirtį ir stažą. Šiandien gyvename baimėje, nes žinome – jei Seimas šį rudenį nepakeis Farmacijos įstatymo nuostatos, kad farmakotechnikams savarankiškai dirbti nebegalima – mūsų vaistinės bus uždarytos, o mes neteksime darbo. Kiek žinome iš kolegų, tokia pati liūdna situacija ir netoliese esančiuose rajonuose (tai labiau aktualu periferijai ir kaimo vietovei). Vien mūsų krašte trys vaistinės kitąmet užvers duris, o kiek dar kitose vietovėse, apie kurias nieko nežinome.
Vaistinės bus uždarytos dėl to, kad periferijoje labai trūksta vaistininkų, o net ir prisikvietus, dviejų darbuotojų mūsų vaistinėse tikrai nereikia, nes neturime daug lankytojų. Galų gale, o koks vaistininkas iš didmiesčio norėtų važiuoti dirbti į provinciją?
Šiandien dirbdami visais mums kilusiais klausimais galime be problemų telefonu pasikonsultuoti su vaistininku. Nesuprantame, kodėl vaistininkas nuo šiol privalo fiziškai kartu su mumis būti vaistinėje – šį darbą dirbame jau kelis dešimtmečius, kasmet keliame kvalifikaciją, kuri kitąmet tikrai staiga nesuprastės, kad nebegalėtume dirbti savarankiškai.
Šis klausimas neliečia didžiųjų miestų vaistinių, kuriuose ir šiandieną dirba didelės komandos, suformuotos iš vaistininkų ir vaistininko padėjėjų. Tai labiausiai palies mus, mažąsias vaistines, ir jose dirbančius farmakotechnikus. Jei mūsų balsas nebus išgirstas, nukentėsime ne tik mes, bet ir pacientai. Mes neteksime darbo, o kaimo gyventojai neteks vienintelės savo vaistinės. O kokie gyventojai likę provincijoje? Daugiausia senyvo amžiaus žmonės, kurie greičiausiai neturės galimybės nuvykti į tą kitą miestą. Kaimo žmonės ir taip nuskriausti. Prezidentas sako, kad kuria gerovės valstybę. O kaip tie kaimo žmonės? Matyt, mieste sėdint to kaimo nelabai ir matosi.
Seime suskaičiavo, kad farmakotechnikų tiek, vaistininkų tiek, vaistinių tiek – ir visiems visko turi užtekti. Tačiau bendri skaičiai neatskleidžia situacijos visoje Lietuvoje. Juk mes gyvi žmonės, o ne figūrėlės šachmatų lentoje. Jau kalbama, kad net ir mieste ims trūkti vaistininkų, nes miestų vaistinėse taip pat reikės turėti po kelis vaistininkus, kad būtų kas pavaduoja, kai vienas susirgs ar išeis atostogų.
Mes, mažųjų miestelių farmakotechnikai, turime sukaupę didelę patirtį, puikiai pažįstame į vaistinę užsukančius žmones. Todėl mus skaudina, kai pasigirsta kalbos, kad galime pakenkti savo pacientų sveikatai, nes esame baigę tik studijas kolegijoje ir neturime magistro laipsnio. Per tiek metų niekada neteko išgirsti, kad klientai turėtų nusiskundimų, kad kuris nors vaistininko padėjėjas kažkam būtų sugadinęs sveikatą. Juk mes visą laiką keliame kvalifikaciją, nuolat atnaujiname žinias – esame įpareigoti kas penkerius metus pratęsti savo licencijas. Negana to, minėtus kvalifikacijos kėlimo kursus lankome kartu su vaistininkais, klausome tų pačių lektorių. Argi jau nieko šioje situacijoje nebereiškia darbo patirtis?
Seime kartojama, kad mums buvo duota daug metų persikvalifikuoti į vaistininkus. Tačiau niekas nekalba apie tai, kad ne visiems šios tęstinės studijos universitete buvo vienodai prieinamos. Visų pirma už jas susimokėti gali ne kiekvienas. Antra, norint persikvalifikuoti reikėjo trejus metus tris dienas per savaitę vykti mokytis į universitetą. Ar atrodo realu ir racionalu tris dienas per savaitę visus kaimo gyventojus palikti be vienintelės veikiančios vaistinės?
Su kolegėmis iš Rokiškio, Vabalninko, Žeimelio dėl mūsų sudėtingos situacijos esame parengusios ir išsiuntusios laišką Seimo Sveikatos reikalų komitetui, Seimo nariams, sveikatos apsaugos ministrui, premjerui ir prezidentui. Laišku prašome būti išgirstos, kad politikai įsigilintų į realią mūsų padėtį.
Vienas mūsų siūlomų sprendimo būdų – atsižvelgti į farmakotechnikų darbo stažą. Sukaupusiems didžiulę darbo patirtį vaistininko padėjėjams reikėtų leisti pabaigti vykdyti savo veiklą savarankiškai iki tol, kol specialistas išeis į pensiją. Taip su didelį darbo stažą turinčiais farmakotechnikais buvo pasielgta Vokietijoje. Įsigaliojus panašiam įstatymui, jiems buvo suteikta teisė iki pensijos dirbti savarankiškai. Esame nusipelnę galimybės sulaukti pensinio amžiaus dirbdami tokį darbą, kuriam buvome paruošti, kuriam skyrėme daug jėgų tobulindami savo žinias ir atiduodami jas žmonėms.
Farmakotechnikų iniciatyvinės grupės vardu:
Lijana Čibinskienė, Kamajai
Asta Vaičiūnaite, Rokiškis
Dalia Augutienė, Rokiškis
Lena Jokubauskienė, Vabalninkas
Regina Macijauskienė, Rokiškis
Danguolė Žilinskienė, Žeimelis
Gitana Kunickienė, Šiauliai
