– Jau šiek tiek susipažinote su muziejumi iš vidaus. Ar darbas labai skiriasi nuo to, ką įsivaizdavote ten eidama?
– Su daug kuo susipažinau. Bet dar yra vietų, kur nebuvau įkėlusi kojos, pvz., administracinio pastato rūsys, garažai. Kiekvienas darbas su savo prieskoniais. Bet jaučiu, kad patirtis biudžetinėje ir kultūros įstaigoje labai pasitarnauja dabartiniame darbe. Procesai ir sistema man aiškūs. Tik aprėptis didesnė ir funkcijų laukas platesnis. Ir… kūrybiškumą reikia padėti į šoną. Nes visų pirma nemažai buitinių klausimų reikia išspręsti.
– Daug metų, vadovaujant Nijolei Šniokienei, buvo aiški kryptis, ko tikėtis Rokiškio dvaro salėse. Puikios parodos, koncertai, festivaliai, renginiai, bendravimas. Laikas eina, žiūrovų, lankytojų poreikiai keičiasi. Kokio muziejaus įvaizdžio reikia šiandien? Ar reikia kažką keisti?
– Ponios Nijolės ir žmonių, dirbančių muziejuje ne vieną dešimtmetį, įdirbis labai didelis. Visgi, man atrodo, kad renginių prasme muziejus yra labiau kitus kultūros veikėjus priimanti organizacija, nei pati kurianti, inicijuojanti. Daugelis kultūrinių įvykių vyksta tiesiog tų įvykių autoriams suteikiant reikiamą dvaro infrastruktūrą.
Be abejo, yra ir muziejaus kolektyvo sukurtų autorinių programų. Pavyzdžiui, įvairios edukacinės programos arba muziejaus 90-mečiui visą vasarą eksponuota paroda. Didžiuojamės ir dviem konkursais: L. Šepkos premijai laimėti bei respublikiniu prakartėlių konkursu. Girdisi, kad reikia pokyčio arba kad tikimasi pokyčio. Tik retas, kuris išsako garsiai, ko tikisi iš muziejaus. Ko trūksta, ko atsisakyti, kaip keisti, ir pan. Labai laukiu kiekvieno pasiūlymo.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
